„Jau pačią pirmą pamoką dėstytoja mane sužavėjo – uždavė krūvą namų darbų, kurie įtraukė, o Illustrator programą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio“, – startą Baltijos technologijų institute su užsidegimu prisimena Rita Dočkuvienė. Čia ji baigė Multimedijos ilgąsias studijas ir, kaip pati sako, dabar dirba tobulą maketuotojos-dizainerės darbą spaustuvėje.

Ši veikla tapo moters hobiu, kurį puikiai pavyksta derinti su dviejų vaikų mamos pareigomis. Būtent jų gimimas paskatino Ritą su šeima grįžti iš emigracijos Londone, o Lietuvoje suprato – sėdėti su mažaisiais namuose nebegali ir reikia veiklos.

Esi dviejų puikių vaikų mama, o kaip augai pati?

Gimiau nedideliame miestelyje – Šeduvoje. Ten lankiau gimnaziją, mokytis sekėsi neblogai. Menai mane visada traukė, bet niekada į juos nežiūrėjau rimtai. Piešdavau savo malonumui, užsiimdavau įvairiais rankdarbiais, daug skaitydavau. Dvyliktoje klasėje sugalvojau, kad noriu mokytis Kultūrinės veiklos vadybą. Apie grafinį dizainą išvis nesvarsčiau. Deja, pradėjusi studijuoti supratau – tai nėra, ko aš noriu. Gal todėl ir aktyviai neieškojau praktikos studijuodama, o patraukiau į visai kitą sritį – optiką.

Dirbai su optika, graviravimu, o dabar užsiimi grafiniu dizainu. Kaip sekėsi derinti šias, atrodytų, nesuderinamas veiklas?

Atsikrausčiau į Vilnių, ėmiau dairytis darbo. Radau skelbimą, kad ieško konsultantės optikos parduotuvėje. Darbą gavau, bet nebegalėjau jo derinti su studijomis. Tada nuėjau bandyti į graviratorės vietą. Labai gerai atsimenu savo darbo pokalbį. Net nesupratau, ko tiksliai jie ieškojo: lyg konsultanto, lyg su aparatu kažką daryti reikės. Paklausė, ar piešiu? Piešdavau ir mano rankos nėra abi kairės. Darbą gavau, pirmąsias savaites graviruodavau viską iš eilės, norėjau greičiau viską išmokti. Teko ir maketuoti. Pačiai juokinga būdavo klausti klientų, kaip jie nori matyti išdėstytą tekstą. Dauguma sakydavo: „Jūs nuspręskit, geriau žinot“. O aš mintyse juokdavausi – prieš mėnesį net nežinojau apie tokį darbą, bet jis ėmė vis labiau patikti. Klientai atnešdavo įvairiausius daiktus, prašydavo išgraviruoti tekstą. Neretai tekdavo jį pačiai galvoti, mąstyti, kaip graviruoti, kokį šriftą pritaikyti, kad viskas puikiai ir įskaitomai matytųsi.

Tačiau vėliau su šeima nusprendėte emigruoti?

Su draugu išvykome į Londoną. Ten gimė abu mūsų vaikai, tačiau sutarėme, kad grįšime į Lietuvą, kai pirmajam reikės į mokyklą. Londone dirbau akių klinikoje, įstojau mokytis Creative Computing, bet antras nėštumas planus pakeitė. Studijų buvo gaila, bet nusprendžiau: tęsiu karjerą tik užauginusi vaikus. Kad reikia studijuoti IT, nusprendžiau ne aš, o vyras. Spyriojausi – man 29-eri, esu per sena kažką keisti. Grįžusi į Lietuvą supratau: namuose būti su vaikais daugiau negaliu, man reikia veiklos.

Ir čia užkabino BIT reklama, kad studijos puikiai tinka mamoms?

Taip, esu reklamos auka ir ji mane patraukė Facebook pamačiau, kad studijos yra puikus sprendimas esant „vaiko priežiūros atostogose“. Savo mažąją dukrą išleidome į darželį, o berniukui suradome auklę, kuri jį vežė į treniruotes.

Kaip sekėsi studijuoti ir derinti mamos bei studentės vaidmenis?

Dėstytoja mane sužavėjo. Jau pirmos paskaitos pabaigoje uždavė krūvą namų darbų ir jie įtraukė! Illustrator programai pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio. Miegoti nueidavau 1-2 val. ryto, o keldavausi 6 val. Už mokslus sumokėjau savo lėšomis – buvo galimybė tai padaryti sumą išdalinus į tris mėnesius. Multimedijos studijos sudarytos iš grafinio dizaino, animacijos, fotografijos ir audio-video programų. Prasidėjus animacijai, supratau, kad vis tik mano stiprioji pusė yra grafinis dizainas ir turiu jam skirti daugiausia savo laiko. Tai ir dariau kryptingai. Namų darbus visada atlikdavau laiku, nes darydavau juos iš karto. Puikiai žinau – turint vaikus, rytoj gali kuris nors iš jų susirgti. Tad viską susiplanuoji ir darai tada, kada reikia.

Ir Institutas tapo tuo postūmiu imtis širdžiai mielos veiklos?

Dėstytoja pranešė, kad viena spaustuvė ieško praktikantų su galimybe įsidarbinti. Nieko nelaukusi, išsiunčiau savo CV ir darbų pavyzdžius. Gavau kvietimą atlikti praktiką. O po jos manęs paklausė, ar norėčiau dirbti dizainere-maketuotoja. Pati nepatikėjau, kad viskas taip greitai įvyko. Darbas – tobulas, sąlygos – puikios. Nors pradžia nebuvo lengva: praktiką atlikau dar vykstant studijoms prieš pat Kalėdas. Ryte, nuvežusi vaikus į mokyklą ir darželį, keliaudavau į spaustuvę. Iš jos – tiesiai į studijas. Po jų pasiimdavau vaikus, grįžusi namo užmigdydavau ir sėsdavau daryti namų darbus. Tada imdavausi privačių užsakymų. Tempas buvo sunkus, bet viskas įmanoma.

Tu ir grafinis dizainas: koks dabar jūsų ryšys?

Grafinis dizainas dabar tapo mano hobiu, kuris neša pelną. Mėgstu įsijungti Pinterest ar Behance ir ieškoti, žymėtis tai, kas man patiko. Visai kitaip žiūriu į plakatus, stendus, visokias iškabas, ypač pastebiu logotipus. Imuosi visų darbų, kad įgyčiau daugiau praktikos. Taip pat planuoju toliau tęsti mokslus. Mano planuose UX/UI dizainas, bet dabar dar porą metų tikrai noriu dirbti su spauda.

Tavo sėkmės istorija – puikus įkvėpimas kitiems. Ką patartum svarstantiems rinktis BIT?

Palinkėčiau visiems, svarstantiems ir dvejojantiems žmonėms, pabandyti. Indira Gandhi yra pasakiusi: „Galimybės neatsiranda iš niekur – jas reikia susikurti ir užsidirbti. Tai reikalauja atkaklumo ir drąsos“. Blogiausiu atveju, prarasite tik laiką, o geriausiu – gausite naują pradžią savo gyvenime.

Ačiū už pokalbį!

Skaistė Deikaitė, Baltijos technologijų institute baigusi intensyviuosius kursus, prieš tai turėtą interjero dizainerės profesiją iškeitė į daug mobilesnę – grafikos dizainerės. Ši specialybė jai suteikė laisvę keliauti ir dirbti mėgstamą darbą iš bet kurio pasaulio krašto.

Šiandien mergina, gyvendama prabanga ir modernumu dvelkiančiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ragina visus, nepatenkintus esamu darbu, išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį.

Kodėl nusprendei mokytis Baltijos technologijų institute?

Sužavėjo BIT programos grafikos dizaino kursas, kuriame galėjau per palyginti trumpą laiką išmokti ar patobulinti žinias.

Kokias žinias, įgūdžius suteikė lankyti kursai? Kas labiausiai juose patiko?

Labiausiai patiko kurti „banerius“ (reklaminius skydelius) su tokiomis programomis, kaip Adobe Photoshop, Adobe Illustrator. Išmokau kurti internetinę svetainę su programa Wix. Taip pat patiko puikus dėstytojas Paulius Zaviša, kuris buvo kantrus, atsakingas ir drąsinantis kurti.

Kaip pritaikei kursuose įgytus įgūdžius?

Su kolegomis kūrėme ,,Canon“ ekspozicijos dizaino pristatymą, kuriam reikėjo panaudoti visas kursuose išmoktas programas.

Papasakok apie savo dabartinę veiklą.

Šiuo metu gyvenu Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kurie pasižymi tviskančia prabanga, nauju dizainu ir kultūriniais skirtumais dizaino koncepcijoje. Įkūriau asmeninę dizaino svetainę.

Kodėl nusprendei dirbti ne samdomą darbą įmonėje, o savarankiškai?

Patinka keliauti, o samdomas darbas įpareigoja pasilikti vienoje vietoje ilgesnį laiką. Dirbant sau reikia tik kompiuterio ir interneto – tada gali dirbti iš kur tik nori. Tai turbūt labiausiai ir sužavėjo.

Kaip skiriasi Jungtinių Arabų Emyratų klientai ir užsakovai iš Europos?

Klientai nelabai daug kuo skiriasi. Visi nori tobulumo.

Kaip klientai susiranda Tave? Ar ieškai jų pati?

Klientai dažniausiai mane susiranda per internetinę paiešką, tačiau būna, kad ieškau jų ir pati ar juos rekomenduoja draugai.

Ar sunku dirbti su didelių prekės ženklų dizaino sprendimais? Kuo išsiskiria darbas su didelėmis, garsiomis įmonėmis?

Didelės kompanijos turi savo darbo specifiką. Jose dirba begalė žmonių, o jie visi turi savo nuomones. Galbūt dirbant su jais sunkiausia buvo pagrįsti savo nuomonę, nes žmonių požiūris keičiasi kas 5 minutes, o darbus reikia atlikti čia ir dabar.

Ką patartum tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą ir nori jį keisti, tačiau nedrįsta. Nuo ko jiems reikėtų pradėti?

Patarčiau pradėti užsiimti nauja veikla, nesėdėti vienoje vietoje, nebijoti ir žingsnelis po žingsnelio, kantriai pradėti kurti ir dirbti tai, kas patinka. Kai labai nori, ankščiau ar vėliau tai įvyksta. Tiesiog tam reikia pastangų.

Ačiū už pokalbį!

Iš Joniškio kilusio 27 metų Justino Karaliūno karjera verta chrestomatinės sėkmės istorijos vardo. Dar studijuodamas Kaune, jis įsidarbino vienos maisto prekių parduotuvės salės darbuotoju, vėliau pakilo iki vyriausiojo kasininko ir turėjo galimybę užimti netgi parduotuvės vadovo poziciją. Tačiau, atliekant šauktinių į kariuomenę IQ testą, jaunam vyrui buvo patarta siekti daugiau. Todėl Justinas nusprendė grįžti prie senos aistros – programavimo, įstojo į Baltijos technologijų institutą, baigė Java programavimo ilgąsias studijas ir šiuo metu sėkmingai dirba milžiniškoje tarptautinėje kompanijoje IT specialistu.

Programuoti pradėjai labai anksti – ar iki šiol tai yra pagrindinis pomėgis?

Visada buvau ramaus būdo, užsidaręs savyje. Turėjau geriausią draugą – kompiuterį, bet, aišku, atsirasdavo laiko ir draugams iš kiemo ar mokyklos. Visada domėjausi programavimu, naujausiomis technologijomis. Prieš gerus dešimt metų pradėjau programuoti WAP. Nepamenu, kodėl baigiau – galbūt todėl, kad jis tapo mažiau populiarus.

Vyresnėse klasėse ėmiausi Pascal, vienintelis mokykloje tris metus iš eilės dalyvavau Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) organizuojamame konkurse / viktorinoje „Iftorina“. Tačiau negyvenu vien virtualiai: užsiimu origamiu, papercraft, o didžiausia svajonė nuo vaikystės – aplankyti visas pasaulio šalis. Nors dar daug trūksta, bet stengiuosi jos siekti.

Nors keliavai po pasaulį, viena svarbiausių kelionių buvo iš Joniškio į Kauną, kai atvažiavai studijuoti, bet studijas metei?

Teisybę pasakius, ne aš studijas mečiau, o jos – mane. Įstojau į informatiką VDU, tačiau niekada nebuvau geras teoretikas, man sunku išmokti teoriją. Ypač, jei ji manęs nedomina. Universitetuose reikia mokytis daug su studijomis nesusijusių dalykų – tai buvo ne man.

Sakai, kad esi prastas teoretikas, bet, matyt, puikus praktikas?

Galima taip teigti. Studijuodamas puse etato įsidarbinau salės darbuotoju vienoje maisto prekių parduotuvėje. Vėliau tapau vyriausiuoju kasininku, galėjau užimti parduotuvės vadovo pareigas. Tačiau to nebesiekiau, buvo įvairių priežasčių. Kur dirbau, visur sekdavosi puikiai. Būdavau vienas iš geriausių darbuotoju – matyt, kad greitai mokausi ir stengiuosi, nesvarbu, ką daryčiau.

Turbūt todėl prieš porą metų Facebook pamatęs BIT bandomąjį testą, jį išlaikei gerai ir įstojai į institutą?

Istorija ilgesnė. Nebaigęs studijų, mečiau ir programavimą. Tačiau mane tikrino IQ testu per šauktinių į kariuomenę atranką ir tada paklausė – kodėl aš dirbu vyriausiuoju kasininku, jei galiu siekti daugiau? Tai mane privertė susimąstyti ir grįžti prie programavimo. Vėliau pamačiau BIT bandomąjį testą, išlaikiau gerai – tikriausiai todėl, kad visada buvau tiksliukas ir man tokie dalykai sekdavosi.

Studijuoti puikiai sekėsi ir institute?

Kursai, kuriuos finansavo Užimtumo tarnyba, truko 6 mėnesius. Pirmuosius du mokėmės Front End, likusius – Java programavimo. Prieš kursų pradžią turėjau daug laiko, todėl savarankiškai lukštenau Front End ir pradžia buvo paprasta. Sunkiau – su Java, nors sekėsi lengviau nei maniau. Kalbant apskritai, išlavinau įgūdžius dirbti komandoje, spręsti problemas.

Programavimo išmokau daugiau nei studijuodamas VDU. Labai pasisekė su dėstytojais per abi Java mokymų dalis – jie buvo tikri profesionalai, turintys daug metų programavimo patirties. Vienas – netgi 20. Jų gebėjimas perteikti žinias – tiesiog puikus: belieka mokytis, o mesti net minties nebuvo.

Ir iš BIT – tiesiai į tarptautinius programavimo vandenis?

Pradėjau praktiką milžiniškoje tarptautinėje kompanijoje KAYAK. Pradžia buvo sunkoka, nes įmonė – pasaulinė, turinti ofisus nuo JAV iki Australijos. KAYAK kuria skrydžių, viešbučių, automobilių nuomos paieškos sistemas. Projektas labai platus, o aš darbe palaikau esamas paieškos sistemas ir tobulinu jų funkcionalumą. Draugams dabar sakau: mėgstu keliauti ir dirbu su tuo susijusį darbą.

Galėčiau spėti, kad jį įtrauktum į savo gyvenimo pasiekimus. O kokias padarei didžiausias 3 klaidas ir, jei turėtum galimybę kažką keisti, ar pasinaudotum?

Pirmoji – pasirinkimas mokytis universitete. Verčiau būčiau stojęs į kolegiją ar važiavęs į užsienį. Antroji – kad ten nesimokiau teorijos. Dabar stengčiausi tai pereiti. O trečioji – padaryta programavimo pertrauka. Jos nebekartočiau. Būtent grįžimą į programavimą pavadinčiau vienu iš didžiausių pasiekimų. Kaip ir dabartinį širdžiai mielą darbą. Ir, žinoma, sėkmingus mokslus Baltijos technologijų institute.

Vadinasi, ir kitiems patartum rinktis BIT?

Be abejonės! Palinkėčiau niekada nemesti galimybės žengti į IT pasaulį ir institutas yra puikus tramplynas. Žinoma, nuo jo reiks atsispirti patiems. Tačiau, jei imsite tai, ką duoda BIT, ir patys sparčiai mokysitės, vieną dieną galime tapti kolegomis.

Ačiū už pokalbį!

Dvidešimtmetis Osvaldas Beniušis darbą sporto klube po BIT kursų iškeitė į programuotojo karjerą. Paskutinę praktikos dieną jis sulaukė būsimo darbdavio skambučio, kuris tapo jo karjeros IT srityje kelio pradžia. Dėl mėgstamo darbo Osvaldas nepabūgo pakeisti net gyvenamąją vietą ir persikėlė iš Klaipėdos į Kauną. Tačiau šie pokyčiai Osvaldui buvo lengvi ir šiandien jis nebeįsivaizduoja savęs, dirbančio kitokį darbą.

Kokia pagrindinė Tavo veikla buvo iki Baltijos technologijų instituto kursų?

Prieš pradėdamas programavimo kursus dirbau sporto klube ir laukiau rudens, nes planavau stoti į universitetą studijuoti IT.

Kaip susidomėjai IT sritimi?

Metęs kolegiją nežinojau, ką noriu toliau veikti. IT pasirodė visai priimtina sritis. Buvau truputį su ja susipažinęs, mokykloje šis dalykas sekėsi gerai, traukė darbo pobūdis ir tai, kad IT sritis verčia nuolat mokytis, kas man yra didžiausias privalumas.

Kodėl nusprendei pradėti mokytis Baltijos technologijų institute ir kaip pasirinkai konkrečią programavimo kalbą?

Baltijos technologijų instituto pavadinimą išgirdau Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba). Rinkausi ilgąsias Java programavimo studijas, nes tuo metu nežinojau, ką noriu programuoti. Java programavimo kalba siūlė daugiausiai ateities galimybių, todėl ją ir pasirinkau.

Kaip į tokį sprendimą reagavo Tavo draugai, artimieji?

Atrodo visi reagavo gerai.

Kaip sekėsi mokytis BIT? Ar kursuose gavai tai, ko tikėjaisi? Su kokiais iššūkiais susidūrei? Kokie įgūdžiai bei žinios buvo naudingiausios?

Dar gimnazijoje pastebėjau, kad man geriausiai sekasi mokytis trumpais, bet intensyviais intervalais, o ilgiau besimokant mano produktyvumas stipriai nukenčia. Moku mokytis, žinau kaip man geriau, todėl man BIT kursai nebuvo sudėtingi. Tam didžiausią įtaką padarė geras dėstytojas. Į kursus atėjau nieko nesitikėdamas. Žinojau tik tai, kas per daiktas yra HTML, ir tai, kad Java yra plati kalba.

Iš pradžių viskas pasirodė sudėtinga: nuo mygtukų spalvinimo iki duomenų bazių struktūrizavimo. Pirmą kartą buvo sunku, antrą – taip pat sunku, po dešimto karto jau tapo daug aiškiau. Kuo labiau gilinausi, tuo lengviau buvo studijuoti. Didžiausias iššūkis buvo praktikos ir darbo ieškojimas. Naudingiausias įgūdis, gautas kursų metu, – greitas „googlinimas“, o naudingiausios žinios – patys pagrindai (duomenų struktūros, algoritmai, http).

Kaip greitai po kursų baigimo pavyko įsidarbinti? Kaip manai, kokie gebėjimai ir Tavo asmeninės savybės lėmė greitesnį įsidarbinimą po kursų?

Skambučio dėl darbo sulaukiau eidamas namo po paskutinės dienos praktikoje. Prieš kvietimą dirbti man davė išspręsti mažą užduotį, o prieš pasirašant sutartį dar davė atlikti testą, kad įsitikintų, ar nedaviau kažkam kitam išspręsti užduoties už mane. Turėjau keletą darbų „GitHub“ platformoje, aiškiai parašiau, ką moku, ko tikiuosi. Manau, kad greitai tobulėjau. Galbūt iš CV ar bandomojo laikotarpio darbdavys tai pastebėjo ir mane pasiliko.

Papasakok apie savo dabartinę darbovietę ir savo pareigas. Kaip atrodo įprastinė Tavo darbo diena? Kokias užduotis atlieki? Kaip jautiesi šioje darbo vietoje?

Dabar dirbu įmonėje Scoding. Tai – puiki darbovietė. Nežinau, ko kito galėčiau norėti. Aš pats didžiąją laiko dalį dirbu su Laravel, kartais su plain PHP, žinoma, tenka parašyti ir JavaScript kodo. Įprasta darbo diena praeina labai greitai. Daug laiko praleidžiu kurdamas naują funkcionalumą, dar daugiau – taisydamas tai, ką vakar sukūriau.

Kas programuotojo specialybėje labiausiai patinka? Ką laikai didžiausiu šios profesijos privalumu. Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, pradėjus dirbti šioje srityje?

Ši specialybė verčia mokytis ir galvoti. Didžiausias privalumas – darbas biure su visais to privalumais (įskaitant ir poilsio akimirkas žaidžiant stalo futbolą). Nebeįsivaizduoju kitokio darbo.

Kaip įsivaizduoji tolimesnį savo profesinį kelią ir karjerą? Ko dar norėtum išmokti, pasiekti?

Tolimesnis kelias paprastas – toliau dirbti ir tobulėti. Kartais pagalvoju apie universitetą, bet nežinau, ar prisiversčiau 4 metus ten „tupėti“. Tiesiog tai ne man. Tikrai dar kartą rinkčiausi Baltijos technologijų institutą, nes čia per trumpą laiką galima išmokti labai daug naudingų dalykų. Malonu dirbti su BIT dėstytojais, o kursų metu labai greitai galima pajusti progresą, kas motyvuoja mokytis dar daugiau.

Kaip manai, kokių kompetencijų prireiks norint išlikti darbo rinkoje paklausiu ir konkurencingu programuotoju?

Svarbiausia – neatsilikti nuo naujų technologijų, tačiau nepamiršti ir pagrindų.

Dėl darbo iškeitei gyvenamąją vietą Klaipėdoje į naują – Kaune. Ar nebuvo sunku ryžtis tokioms permainoms? Ką patartum tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą, tačiau baiminasi pokyčių, abejoja savo galimybėmis siekti programuotojo karjeros?

Persikelti į kitą miestą nebuvo sunku, nes Kaune jau turėjau kur laikinai gyventi, taip pat čia studijuoja mano mergina. Jei kažkas labai bijo ar negali visko keisti, siūlyčiau susidėlioti konkrečius tikslus, susikurti planą, kaip to siekti.

Dėkui už pokalbį!

„Krito mano savivertė ir motyvacija stengtis”, – taip informatikos paskaitas Vilniaus Universitete (VU) prisimena 34-erių iš Utenos kilusi Ada Šiurnienė. Pasirinkimą studijuoti VU pašnekovė vadina viena didžiausių savo gyvenimo klaidų, kaip diena nuo nakties besiskiriančių nuo mokslų Baltijos technologijų institute. Studijas čia finansavo Užimtumo tarnyba tuo metu, kai A. Šurnienė turėjo darbą. Todėl moteris, susimažinusi etatą, entuziastingai pasitiko naujus iššūkius: studijos čia – garantuota sėkmė, kurią lemia šauni administracija, patyrę, draugiški dėstytojai bei protingai ir šiuolaikiškai sudarytos mokymosi programos.

Studijavai informatiką VU, bet nusivylei ne tik ja, bet ir pradėjai nebetikėti savimi?

Mokykloje man puikiai sekėsi mokslai, deja, visi. Labiau patiko tikslieji – matematika, fizika, informatika, tačiau įdomu buvo ir kalbos, gamtos mokslai, menai. Galiausiai apsistojau ties psichologija ir informatika, o tėvų patarta, prašyme studijuoti pirmu numeriu įrašiau informatiką. Žinoma, įstojau. Studijavau VU, mokslai ten labai skyrėsi nuo mokyklos, kurioje buvau geriausia mokinė, o čia iki 6 vos ištempdavau.

Dėstytojai nesistengė suprantamai aiškinti dalykus, jie manė, toks pažymys – geras. Krito mano savivertė, motyvacija stengtis. Studijomis smarkiai nusivyliau, užbaigiau metus ir perstojau į psichologiją. Metai informatikos gerokai apgadino mano požiūrį į mokymąsi, deja, ir, studijuojant psichologiją, nebuvau pažangi, šiaip ne taip baigiau bakalaurą bei magistrą.

Bet studijos pagrindo iš po kojų iki galo neišmušė: pradėjai svajoti apie darbą IT, o į savęs paieškų viršūnę labai simboliškai užkopei Slovakijos Tatruose. Papasakok, prašau, plačiau, kaip viskas įvyko.

Išbandžiau įvairių darbų, bet labiausiai patiko dirbti proceso vykdytoja įmonėje Cognizant. Turėjau puikias darbo sąlygas, draugiškus ir smagius kolegas. Tačiau jaučiau – ten netobulėju, nejudu į priekį, nebuvo įdomu. Svajojau apie kažkokį amatą, kuris būtų plačiai pritaikomas. Tik niekaip negalėjau sugalvoti, kas tai galėtų būti.

Vieną vėlyvą žiemos vakarą, Slovakijos Tatruose, šeimynai jau sumigus, įsijungiau telefoną truputį paskrolinti. Ne pirmą kartą jau mačiau testuką „Pasitikrinkite, ar tinkate IT“. 10 užduočių, paskaičiuoti reikėjo ir raštu, ieškojau, pamenu lapelio bei pieštuko, bet buvo labai smagu spręsti tuos matematinius / loginius uždavinius. Pateikiau atsakymą ir nuėjau miegoti. Ryte, žinoma, viską pamiršau.

Po gero mėnesio netikėtai atėjo mintis – taigi aš žinau, kad galiu programuoti, nereikia man jokių testų. Bet vis tiek atsidariau emailą, radau atsakymą, surinkau 8 iš 10. Pasiklausinėjau draugų, nuo ko pradėti programuoti. Jie rekomendavo Front-End, patarė pasimokyti savarankiškai freecodecamp.org.

Google, suvedus freecodecamp, išmetė blogo įrašą, kuriame lygino mokymąsi savarankiškai ir programavimo mokyklas. Kaip geriausią iš programavimo mokyklų, rekomendavo BIT. Testas irgi buvo jų, taigi labiau pasidomėjau. Pradėjau mokytis savarankiškai, tačiau, kai reikėjo atlikti sudėtingesnes užduotis, supratau, kad stringu, trūksta žinių, netgi googlinti moku nepakankamai. Tada apsisprendžiau studijuoti BIT Institute.

Ir mokytis nusprendei dar dirbdama bei gavai Užimtumo tarnybos finansavimą – tai nedažnas atvejis.

Dar dirbau Cognizant, o BIT svetainėje buvo aiškiai parašyta – gauti Užimtumo tarnybos finansavimą gali ir dirbantys, kurie nori keisti kvalifikaciją, nebūtinai neturintys darbo. Perspėjau savo vadovus – norėsiu mokytis ir susimažinti darbo krūvį. Jie neprieštaravo.

Užsiregistravau Užimtumo tarnyboje, man buvo priskirta specialistė. Jai papasakojau, kad norėčiau mokytis programuoti. Vėliau išgirdau – kad gaučiau projektinį finansavimą, reikia darbdavio, kuris mane priims pagal naujai įgytą kvalifikaciją po kursų baigimo. Ši žinia pritrenkė. Kaip galiu iš anksto susirasti darbdavį, dar neturėdama reikiamų įgūdžių?

Pradėjau aiškintis, sužinojau, kad IT mokymai yra įtraukti į ypač paklausių kvalifikacijų sąrašą, studijuoti gali net ir dirbantieji. Iš Užimtumo tarnybos išėjau su mokymosi sutartimi ir apmokėjimo už mokslus kvitu. Skraidžiojau padebesiais iš džiaugsmo. Susimažinau etatą, dirbau tik penkias valandas, o po jų keliavau į Baltijos technologijų institutą.

Ar pastangos atsipirko?

Studijos davė be galo daug! Atėjau mokytis neturėdama jokių programavimo žinių, o jau po dviejų mėnesių buvau sukūrusi keletą web puslapių, savo portfolio. Vėliau susipažinau su JavaScript (ES5 ir ES6), PHP, Java programavimo kalbomis, daugybe įrankių. Studijos sužavėjo nuo pat pradžių. Pirmasis Front End dėstytojas gerai išmanė savo dalyką, dėstė labai smagiai, puikiai leidome laiką paskaitose ir labai daug išmokome. Mokslai buvo smarkiai orientuoti į praktiką, iš karto rašėme kodą ir matėme rezultatus naršyklėje.

Gavus sudėtingesnes užduotis, žinoma, nebuvo lengva, tačiau esu labai dėkinga dėstytojui, kad, uždavus klausimą, negaudavau tiesaus atsakymo, o buvau mokoma, kaip surasti jį pati. Front End (HTML, CSS, JavaScript) studijos truko 2 mėnesius, tada mokėmės PHP. Maniau – tai, ką mokiausi, sunku, tačiau PHP buvo dar sunkiau! Bet, kartu su bendramoksliais, dėstytojų ir Instituto administracijos darbuotojų palaikymu, dirbome, mokėmės, nepasidavėme ir tikrai labai daug sužinojome ir pasiekėme.

Paskutinius du mėnesius studijavau Java ir Advanced JavaScript. Tai visiškai skirtingos programavimo kalbos, labiau patiko JavaScript, todėl jai skyriau daugiau dėmesio – gilinomės į Node.js, Express.js ir React.js. Dėstytojas suteikė daug praktinių žinių, pasakojo apie programavimo darbo užkulisius, išmokome naudotis papildomais įrankiais, kurie užtikrina kodo kokybę ir patikimumą.

Sulaukei didžiulio BIT komandos palaikymo. O kaip reagavo šeima?

Dirbau nuo 7 iki 12, tuomet mokslai nuo 13 iki 20:30, o namie laukė vaikai, vyras. Visgi spėdavau ir pasportuoti, ir vaikams knygeles paskaityti. Vyrui likdavo savaitgaliai – esu jam labai dėkinga, kad atlaikė visą buities krūvį per tą pusmetį. Šeima man be galo svarbi: profesine prasme, labai įkvepia tėtis. Jis turi drąsos gyventi taip, kaip nori, užsiima tuo, kas įdomu ir iš to gyvena. Tėtis stato ir remontuoja namus.

Iki to, ką dirba dabar, nuėjo ilgą, truputį vingiuotą kelią, sukaupė daug patirties, buvo kantrus ir nuolat tobulėjo, turėjo tikslą viską padaryti gerai iki galo. Web kūrimą labai mėgstu lyginti su namo statymu: abiem atvejais, reikia kruopščiai suplanuoti, išsimatuoti, tvarkingai viską sudėlioti, kad būtų patogiai naudojama, praktiška, ir, žinoma, gražu.

Mama man taip pat yra didžiulis asmeninis pavyzdys – ji turi tiek daug energijos ir sugeba padaryti tiek daug darbų. Rūpinasi visa didele šeima, visada spėja visus pakalbinti, apkabinti, pamaitinti ir paauklėti mažus bei didelius, jeigu prisireikia. Mama be galo padeda auginant vaikus, o jos meilė ir atsidavimas šeimai neišmatuojamai dideli, man dar labai toli iki jos. Labai džiaugiuosi, kad turiu iš ko mokytis ir mokytis.

O ar mokytis Baltijos technologijų institute patartum kitiems?

Šeimą laikau didžiausiu gyvenime pasiekimu ir pasisekimu. Kaip ir mokslus Baltijos technologijų institute bei gerai joje išlaikytus egzaminus. Po studijų pradėjau dirbti: tai darau jau du mėnesius, sekasi tikrai gerai, viską atlieku laiku ir vis greičiau, neilgai trukus tikiuosi gauti ir sudėtingesnių užduočių. Todėl siūlyčiau nedvejoti ir rinktis studijas.

Šauni administracija, patyrę ir draugiški dėstytojai, protingai, šiuolaikiškai sudarytos mokymosi programos – garantuota sėkmė studijuojantiems. Labai patarčiau daug ir nuoširdžiai mokytis, negailėti savęs, nes mokslai nėra ilgi, tačiau intensyvūs. Per trumpą laiką tikrai galima labai daug išmokti.

Na, o jei jau esate institute, pasinaudokite galimybe bei bendraukite su kitais ten studijuojančiais. Sužinosite dar daugiau, nesunkiai įgysite supratimą apie tai, ko galbūt net nėra jūsų mokymosi programoje, ir taip padidinsite savo šansus sėkmingai susirasti darbą.

Ačiū už pokalbį!

Žemės ūkio mechanikos inžinerija – tokią netradicinę specialybę Aleksandro Stulginskio universitete baigė iš Telšių kilusi Sandra Adomavičienė. Iššūkius ir naujoves nuo vaikystės mėgusi pašnekovė po studijų įsidarbino testuotoja, tačiau, nusprendusi darbą keisti, susidūrė su realybe: 5 metų IT patirtis darbdavių nedomino.

Sandros teigimu, turimos testavimo žinios tada siekė vos trečdalį to, ko reikėjo. Todėl ji nusprendė – Baltijos technologijų institutas yra tikras išsigelbėjimas. „Po studijų pradėjau vaikščioti į pokalbius ir jaučiausi žymiai stipresnė: galėjau diskutuoti apie techninius dalykus, bendrauti ta pačia, tiek man, tiek darbdaviui suprantama, kalba ir netrukus įsidarbinau“, – džiaugiasi absolventė.

Taigi – Žemės ūkio mechanikos inžinerija. Sakyčiau, ganėtinai netradicinis pasirinkimas.

Kaip pažiūrėsi. Būdama vaikas, mėgau iššūkius ir naujoves, gerai mokiausi, aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje. Jau mokykloje žinojau, kad tolimesnį kelią siesiu su tiksliaisiais mokslais, labiausiai patiko matematika bei chemija. Uždavinių sprendimas man buvo kaip laisvalaikio praleidimas, tarsi kryžiažodžiai. Labiausiai įstrigęs prisiminimas iš vaikystės – noras kažką nuveikti ir uždirbti pinigų.

Visada prasimanydavau, kaip galėčiau tai padaryti. Buvau drąsus ir aktyvus vaikas, mėgau organizuoti, surinkusi draugų kompaniją, kaimynams rengdavau koncertus, į kuriuos jie privalėdavo pirkti bilietus. O po mokyklos įstojau į Aleksandro Stulginskio universitetą, inžinerijos fakultetą, baigiau Žemės ūkio mechanikos inžineriją. Specialybė sudomino savo išskirtinumu, kaip minėjau, visada mėgau krimsti tiksliuosius mokslus, nuo kurių ir nenutolau. Buvau viena geriausiai besimokančių studenčių.

Kadangi svajojai kuo greičiau užsidirbti pinigų, studijų pabaigos net nelaukei?

Tikrai taip. Dar studijuodama magistratūrą, išsikėliau gyventi į Vilnių ir įsidarbinau konsultante įmonėje ART21. Į ją pakliuvau neatsitiktinai: tai IT kompanija, kurios produktai skirti žemės ūkiui – nuo savo specialybės nenutolau.

Dirbau konsultante su programa, kurta ir palaikoma pačios įmonės. Pradėjau nagrinėti jų produktą, atrasdavau defektų ar neatitikimų, bugų. Po truputį įsiliejau į testavimo procesą. Su komanda dirbome pagal Agile Scrum ir Camban metodologijas. Buvau testuotoja, turėjau ir daugiau atsakomybių bei veiklos. Susitikdavau su klientais, planavau, testavau ir pritaikydavau jiems sukurtą funkcionalumą. Ruošdavau užduotis programuotojams, užtikrinau kokybę. Daug patirties įgijau valdant visą kokybės užtikrinimo procesą, išmokau Agile darbo principus.

Tačiau nusprendei darbą keisti ir tada pamatei – testavimo žinių vis tik trūksta?

Išėjusi iš darbo buvau užtikrinta – turėdama penkių metų patirtį IT srityje, kitą susirasiu greitai ir lengvai. Be galo savimi pasitikėjau, drąsiai eidavau į pokalbius, dalindavausi savo patirtimi. Sekė vienas darbo interviu po kito ir vis neigiami atsakymai. Tada supratau: kažkas ne taip – patirties daug, entuziazmas trykšta per kraštus, noro dirbti daug, tačiau esu netinkama.

Pradėjau domėtis testavimu, ieškoti informacijos internete ir sužinojau, kad testuotojo darbui mano kompetencija per maža. Žinios apie testavimą siekė vos 30%. Nusprendžiau mokytis ir gilinti savo žinias, kad tapčiau patrauklesnė darbo rinkai.

Taip tunelio gale sužibo Baltijos technologijų institutas.

Švietė ryškiai – susiradau institutą ir pradėjau mokytis testavimo. Buvome keturiese – pirmas testuotojų kursas. Studijuodama, baigiau tris modulius: tinklalapių kūrimo pagrindus, Java programavimą ir testavimą.

Kiekvienas modulis truko po du mėnesius, viso mokėmės šešis. Per studijas paruošėme du web projektus ir dar keletą smulkių darbų, susipažinome su duomenų bazėmis. Mokantis Java, norėjome suprasti Agile metodologijos darbo principą, todėl pasiskirstėme į grupeles ir atlikome projektinį darbą. Prasidėjus testavimo moduliui, pritaikėme jau įgytas žinias iš ankstesnių, testavimo API. Rašėme automatinius testus, atlikome performance ir load testavimą, bandėme įvairiausius projektus: web, mobile aplikacijas, pritaikydami įvairius metodus ir principus. Išmokome naudotis įvairiausiais įrankiais: Eclipse, Selenium, Postman, Jmeter, SoapUI ir daugeliu kitų.

Kursai buvo intensyvūs ir nelengvi. Norėdama tinkamai įsisavinti medžiagą, turėdavau daug laiko skirti domėjimuisi, informacijos paieškoms ir analizavimui, savarankiškai atlikti darbus.
Buvo įvairiausių momentų ir dienų, tačiau mano užsispyrimas bei noras ateityje tapti profesionalia testuotoja neleido pasiduoti, net minutei nešmėstelėjo mintis mesti mokslus.

Ir užsispyrimas, kurį paminėjai, galų gale atsipirko?

Studijoms einant į pabaigą, pradėjau ieškotis darbo, kadangi testuotojų poreikis yra didžiulis. Nusiųsti CV buvo kur, o ir susirasti darbą sunkumų nekilo. Po studijų pradėjusi vaikščioti į pokalbius, jaučiausi žymiai stipresnė, galėjau diskutuoti apie techninius dalykus, su darbdaviais kalbėjome viena kalba. Darbo pokalbiai būdavo tarsi žinių pasidalinimas, diskusija. Įsidarbinau Telia ir daug įgytų žinių pritaikau kasdien, puikiai įsiliejau ir į kolektyvą. Jaučiu, kad esu savo rogėse, važiuoju reikiama bei tinkama linkme. Turiu išsikėlusi daug tikslų, kuriuos planuoju įgyvendinti, noriu ir toliau tobulėti kaip testuotoja.

Apskritai, niekada netenka nuobodžiauti. Testuotojo darbo diena spalvinga bei kūrybinga, tenka atlikti įvairiausias užduotis: tai ir regression testavimas, kai bandau sistemą po pakeitimų ar klaidų pataisymo. Ir klaidų registravimas bei bandymai, kurie taikomi ir priskirtoms užduotis. Rašau testavimo scenarijus, analizuoju naudojimosi instrukcijas.
Tobulėti bandau nuolat, pritaikydama žinias darbe, jas panaudodama praktiškai. Lankausi seminaruose, skaitau informaciją internete, domiuosi, kas vyksta aplinkui, mokausi iš patyrusių kolegų.

Sakyk, o ar pasimokyti iš tavęs gali kiti?

Manau, manoji istorija tikrai galėtų būti įkvėpimu ir pavyzdžiu kitiems. Jei labai nori, stengiesi, nepasiduodi ir sieki savo tikslo, neliksi nepastebėtas bei neįvertintas. Tai įvyko ir Baltijos technologijų institute, apie kurią mano atsiliepimai – kuo geriausi.
Džiugu, kad kruopščiai atrenkami dėstytojai, studentus moko kompetentingos, motyvuotos asmenybės. Smagiausia yra tai, kad dėstytojai už Instituto ribų yra įmonėse dirbantys žmonės. Todėl jie gali pasidalinti ne tik teorinėmis, bet ir praktinėmis žiniomis, papasakoti, su kokiomis gyvenimiškomis situacijomis susiduria, kaip jas sprendžia ir pataria spręsti studentams. Studijos “BIT” yra vienas didžiausių mano pasiekimų gyvenime.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės!

38-erių metų Kristina Grabnickienė kilusi iš Klaipėdos, gyvena Rumšiškėse, o dirba Vilniuje. Už spalvingą moters geografiją spalvingesnė tik jos karjera. Uostamiestyje studijavusi teatro režisūrą, Kristina įsidarbino reklamos agentūroje, vėliau ėmėsi vizažistės veiklos, kol, galiausiai, atsidūrė Baltijos technologijų institute.

Pasirinkusi web žiniatinklio studijas ir jas baigusi, jau po mėnesio matavosi programuotojos kėdę tarptautinėje vokiečių kompanijoje. Apie šeimą, IT bei mokslus institute su užsidegimu kalbanti moteris dabar siekia kitus įkvėpti drąsos: „Nebijokite pasirinkti tai, kas nauja“.
Mokykloje mėgai matematiką ir informatiką, tačiau įstojai į teatro režisūrą, o vėliau ėmeisi reklamos. Papasakok, prašau, daugiau apie šiuos skirtingus pasirinkimus.

Matematiką ir informatiką įsimylėjau, nes turėjau puikų mokytoją. Tačiau šių studijų pasirinkti negalvojau – atrodė per daug sudėtinga. Labiausiai sužavėjo režisūra Klaipėdoje, nes, galvojau, tai nežinoma, labai įdomi ir spalvinga profesija. Ir mano prognozės pasitvirtino – šios studijos buvo ne mokslas, o nemokomos pramogos.

Kol vieni graužė knygas, mes ėjome į teatrą, kol kiti mokėsi sustiprintos matematikos ar informatikos, mes šokome, dainavome ir gilinomės į kautynių meną. Tačiau po studijų reikėjo galvoti, kaip išgyventi – teatre atlyginimai pasirodė juokingi, darbo nebuvo. Išvykau į Vilnių, įsidarbinau reklamos agentūroje. Režisūros patirtis labai tiko projektų vadovo darbui: buvau organizuota, gebėjau įvairias sritis sujungti į vieną: muziką, spalvas, teatrą, aktorių, idėją.

Per 5 darbo metus žengiau tolyn. Tapau kūrybos vadove, video reklamų režisiere, tekstų rašytoja ir idėjų generatore. Deja, 2009 m. ištiko krizė, mūsiškė, kaip ir dauguma agentūrų, bankrutavo.

Tačiau rankų nenuleidai ir grįžai prie senos aistros – IT?

Moterims daryti karjerą lengva, kol nėra šeimos Mano gyvenimo lūžis įvyko po santuokos. Vyras iš Rumšiškių, persikėliau ten. Kauno darbo rinkoje savęs neradau – už tą patį darbą siūlė dvigubai mažesnį atlyginimą ir dukart turėtos atsakomybės. Gimė vaikas, antras, ėmiausi vizažo studijų ir pradėjau dirbti vizažiste. Po vaikų auginimo atostogų žinojau – reikia normalaus darbo, pajamų, stažo.

Programavimas pasirodė perspektyvu, paskatino ir vyras, nes jam tai buvo hobis – kartu mokėmės, padėjo sukurti bei pačiai suprogramuoti mano vizažo paslaugų svetainę. Mačiau, kad žinios atneša naudos, svetainė buvo sėkminga, atsirado motyvacijos išmokti daugiau.

Ir noras tobulėti atvedė į BIT?

Taip, ėmiausi Full Stack (žiniatinklio programavimo) studijų. Pasirinkau ilgesnę, 6 mėnesių, programą. Neturėjau bazinių žinių, norėjau per tą laiką susidėti tvirtus pamatus. Ir man pavyko! Mokytis sekėsi puikiai, buvau ta pirmūnė, kuri sėdi pirmame suole, atlieka visas užduotis ir užduoda daug klausimų.

Žinojau, kodėl atėjau į BIT – kam man to reikia. Laikas buvo skirtas studijuoti, todėl išnaudojau jį 100 proc. Kartais netgi pakrutindavau dėstytojus, kad duotų daugiau darbų, išsireikalavome daugiau workshopų, daugiau praktinių užduočių. Prisiminimai patys maloniausi.

Po Instituto – šuolis: įsidarbinai tarptautinėje kompanijoje ir tai padarei super greitai. Koks buvo kelias?

Po studijų aktyviai vaikščiojau į WordPress, PHP programuotojų susitikimus. Ėjau į darbdavių seminarus, dalyvavau „Kauno startuolių 2018“ hakatone ir su komanda užėmėme prizinę 4 vietą. Buvau pasiruošusi darbo pokalbiams, žinojau, ko reikia kompanijoms, kokių žinių jos tikisi, kaip susidėlioti karjerą – pradėjau mažais žingsneliais.

Viskas baigėsi tuo, kad po mėnesio, kai baigiau studijas, įsidarbinau Full Stack programuotoja. Nors pradžia buvo sunki, turiu auksinius darbdavius, kurie leido mokytis, buvo kantrūs. Realiai, darbą pavadinčiau apmokama praktika. Mūsų kompanija – Vokietijos kapitalo HashtagES.

Esu prisidėjusi prie online parduotuvės ir buhalterinės apskaitos įrankių integravimo. Dirbu 5 mėnesius ir kasdien nesusiduriu su nesvarbiomis užduotimis – duoda rimtą projektą, klientą, reikia sukurti veikiantį produktą. Kiekvienas darbas unikalus, skirtingas – nuobodžiauti netenka.

Pakalbėkime apie suderinamumus. Esi režisierė, dirbi programuotoja. Augini vaikus, tačiau nemažą laiko dalį skiri karjerai. Kuri „profesija“ sudėtingesnė – mamos ar IT specialistės? Ir ar režisūrinis kūrybiškumas gelbėja programuojant?

Programavimas man – kūrybiškas darbas. Kartu tai technologijų išmanymas, tačiau reikia mokėti viską sujungti į bendrą visumą. Kurią programą pasirinkti, norint greičiau pasiekti norimą rezultatą? Sprendimo būdų daug: tavo valia rasti optimaliausią bei tiksliausią.

Parašyti kodą nėra sunku – daugiau laiko atima galvojimas, kokius duomenis ir iš kur paimti, kur juos padėti? Tačiau vaikų auginimas – didžiausias iššūkis. Mamos turi „darbdavį“ vaiką, kuris elgiasi visiškai neadekvačiai, tenka ieškoti išeičių iš beviltiškų, nežmogiškų ir nesuvokiamų situacijų. Kol kas tik neradau, kur šią gyvenimišką praktiką pritaikyti, nes tiek streso jokiame darbe dar nepatyriau

Pabaigai – tradicinis klausimas: ar savo sėkmės istoriją pavadintum įkvėpimu kitiems?

Svarstantiems rinktis programavimą Baltijos technologijų institute, patarčiau įvertinti – kiek pastangų įdėsite patys? Ar norėsite, kad jus mokytų, ar patys mokysitės papildomai? Užduotis vykdysite 100 proc. ar tik 45 proc.? Sėdėsite ir kritikuosite ar patys dalinsitės žiniomis? Būsite viską išmanantys ar žingeidūs? Požiūris į studijas lemia viską. Aš norėčiau įkvėpti žmonėms drąsos.

Nebijokite pasirinkti, kas nauja. Nebijokite prastai pasirodyti per darbo pokalbį. Megzkite naujas pažintis, dalyvaukite susitikimuose, konkursuose, renginiuose. Nemenkinkite savęs darbe, jei turite šiuo metu nedaug žinių. Turėkite drąsos!

Ačiū už pokalbį!

Kokia pagrindinė Tavo veikla buvo iki BIT kursų?

Dirbau su automobilių valdymo ir kontrolės sistema – įmonės automobilių parko valdymu į automobilius įmontuoto GPS ir kompiuterinės programos pagalba.

Kaip susidomėjai IT sritimi?

IT sritimi domėjausi nuo pat mokyklos baigimo. Esu baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, turiu informatikos mokytojo specialybę.

Kodėl nusprendei pradėti mokytis BIT ir kodėl pasirinkai būtent šią programą?

Nusprendžiau pakeisti darbą. Norėjau darbo, kuris būtų susijęs tik su IT sritimi. Pasirinkau programą, kuri turėjo prasidėti greičiausiai, nes norėjau kuo greičiau pradėti mokytis. Manau, kad nėra svarbu, kuria kalba programuoji, ypač – pradedančiajam. Kur specializuotis paaiškėja vėliau – besimokant arba jau dirbant.

Kaip sekėsi mokytis Baltijos technologijų institute? Ar kursuose gavai tai, ko tikėjaisi?

Patiko mokytis Baltijos technologijų institute. Kursuose gavau pagrindines programavimo žinias ir supratau, kad tai tik pati pradžia ir baigus kursus, kaip ir jų metu, dar reikės labai daug mokytis. Patiko bendrosios paskaitos, kurios vyko penktadieniais – jų metu susidariau nuomonę apie situaciją IT sektoriuje. Buvo naudingos ir bendros kompiuterijos žinios.

Kaip greitai po kursų baigimo pavyko įsidarbinti? Kaip manai, kokie gebėjimai ir Tavo asmeninės savybės lėmė greitesnį įsidarbinimą po kursų?

Manau, kad mano sėkmės istorija nėra sėkmės istorija įprastine prasme. Darbą po kursų gavau per kelias savaites. Vietą, kurioje įsidarbinau, nurodė mano BIT dėstytojas. Už tai jam esu labai dėkingas. Savybės kurios galbūt galėjo lemti mano greitesnį įsidarbinimą – tai atsakingas požiūris į užduotis paskaitų metu ir namų darbus.

Papasakok apie savo dabartinę darbovietę ir savo pareigas. Kaip atrodo įprastinė Tavo darbo diena? Kokias užduotis atlieki? Kaip jautiesi šioje darbo vietoje?

Šiuo metu dirbu programuotoju nedidelėje įmonėje. Tai nėra IT įmonė, tiesiog padedu jiems įgyvendinti vieną IT projektą. Darbo diena įprasta: ateini į darbą, dirbi, eini namo. Labai patinka, kad darbo laikas nėra griežtai reglamentuotas, esant reikalui galima dirbti iš namų – tiesiog privalai atlikti užduotis. Su darbo vadovu aptariame, ką turėsiu padaryti, bandau tai įgyvendinti, daug su juo konsultuojuosi. Vyksta pastovus mokymosi procesas. Darbo vietoje jaučiuosi puikiai – jame labai šaunus kolektyvas.

Kas programuotojo specialybėje Tau labiausiai patinka? Ką laikai didžiausiu šios profesijos privalumu? Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas pradėjus dirbti šioje srityje?

Programuotojo specialybėje labiausiai patinka mobilumas. Būtent tai ir laikau didžiausiu privalumu. Kadangi dirbu dar neilgai, gyvenimas kol kas pasikeitė nedaug. Darbo grafikas pakankamai lankstus, taigi tapo lengviau derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.

Kaip įsivaizduoji tolimesnį savo profesinį kelią ir karjerą? Ko dar norėtum išmokti, pasiekti?

Norėčiau išbandyti jėgas didelėje kompanijoje, galbūt kurį laiką padirbėti užsienyje. Noriu sritį, kurioje dirbu, pažinti įvairiapusiškai.

Kaip manai, kokių kompetencijų prireiks norint išlikti darbo rinkoje paklausiu ir konkurencingu programuotoju?

Turėsiu tobulėti ir siekti kuo didesnio profesionalumo lygio.
Ačiū už pokalbį!

Kokia pagrindinė Tavo veikla buvo iki BIT programavimo studijų?

Dirbau Londono Gatviko oro uoste.

Kaip susidomėjai IT sritimi?

Mano geriausias draugas užsiminė apie programavimo kursus. Taip ir aš pradėjau domėtis, kas tai yra, kaip veikia programavimas, kokios perspektyvos laukia ir t.t.

Kodėl nusprendei pradėti mokytis Baltijos technologijų institute ir kodėl pasirinkai būtent Java programavimą?

Iš visų mokymo programų Java kalba turėjo didžiausią valandų, skirtų mokymuisi, skaičių, o rinkdamasis kursus norėjau kuo daugiau mokytis. Taip pat sugundė ir pati kalba bei jos galimybės.

Kaip į tokį sprendimą reagavo Tavo draugai, artimieji?

Susilaukiau įvairių reakcijų. Tėvai ir giminaičiai, be abejo, palaikė, o draugai ne visi mąstė ir matė tą mano viziją taip, kaip aš. Vieni visiškai palaikė, o kiti tokio sprendimo nesuprato ir klausinėjo, kodėl taip elgiuosi.

Kaip sekėsi mokytis Baltijos technologijų institute?

Kursai nuo pirmos dienos pilnai įtraukė ir sudomino. Mokytis buvo vis sunkiau, bet didžiąją savo laisvo laiko dalį investavau į tobulėjimą, tad su dideliais sunkumais neteko susidurti.

Kaip greitai po kursų baigimo pavyko įsidarbinti? Kaip manai, kokie gebėjimai ir Tavo asmeninės savybės lėmė greitesnį įsidarbinimą po kursų?

Iš karto po kursų baigimo jau turėjau ne vieną darbo pasiūlymą, beliko tik pasirinkti, kur aš noriu eiti. Nelaukdamas kol studijos pasibaigs jau mėnuo iki jų pabaigos pradėjau ieškotis darbo. Ne į vieną darbo pokalbį teko nuvykti dar besimokant. Ieškant darbo padėjo ir mano patirtis, įgyta užsienyje.

Papasakok apie savo dabartinę darbovietę ir savo pareigas. Kokias užduotis atlieki?

Mano darbovietė yra amerikiečių kompanija „Intermedix“, kurioje atlieku užduotis, susijusias ne tik su programavimu, bet ir kitokia specifika, taip pat padedu kitų skyrių komandoms įgyvendinti įmonės iškeltus tikslus.

Kas programuotojo specialybėje labiausiai patinka? Ką laikai didžiausiu šios profesijos privalumu. Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, pradėjus dirbti šioje srityje?

Labiausiai patinka žmonės, kuriems taip pat, kaip ir man, patinka programavimas. Ypač smagu, kai esi apsuptas žmonių, kurie yra daug gabesni ir turintys daug daugiau žinių nei tu pats. Tai labai motyvuoja tobulėti toliau, tuo pačiu pamatai, kiek daug su savo kolegomis turime bendrų interesų. Mano dabartinis gyvenimas visai kitoks nei buvo – į viska žiūriu tarsi kito žmogaus akimis. Atsirado be galo daug naujų pažinčių, kurios atvėrė duris į tai, apie ką net negalvojau egzistuojant.

Kaip įsivaizduoji tolimesnį savo profesinį kelią ir karjerą? Ko dar norėtum išmokti, pasiekti?

Tikrai nematau savęs dirbančio dideliuose projektuose, nes bijau, kad po tiek streso prapliksiu nesulaukęs 30-ies metų. Šiuo metu pradėjau plėsti savo žinias, bet ne programavime, o dizaine. Planuoju naujai įgytas žinias pritaikyti savo individualiose projektuose, kurių imuosi atskirai nuo darbo įmonėje.

Kaip manai, kokių kompetencijų prireiks norint išlikti darbo rinkoje paklausiu ir konkurencingu programuotoju?

Nuolatinio tobulėjimo. Programavimo technologijos žengia pirmyn, tad būdamas programuotoju turi gebėti prie to prisitaikyti.

Per ganėtinai trumpą laiką kardinaliai pakeitei savo profesiją. Ką patartum tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą, tačiau abejoja, ar sugebės mokytis programuotojo specialybės ir vėliau sėkmingai įsidarbinti?

Viena iš mano mėgstamiausių frazių – „Why should I settle for less?“ (anglų k. Kodėl turėčiau pasitenkinti mažesniu?). Jei nepatinka esamas darbas ar vieta, kurioje dabar esate, nieko nelaukdami eikite pirmyn. Už jus niekas nieko nepadarys. Patys esate atsakingi už save ir tai yra ne kitų, o jūsų pačių, problemos. Niekada nieko nedarykite už mažesnį atlygį, nei esate verti.

Na, o dėl pačių kursų galite nesijaudinti, nes visas programavimas yra „googlinimas“, kadangi visko atsiminti neįmanoma. Dėl darbo nesukite sau galvos – jeigu ne patys susirasite jį po kursų, tai jis susiras jus. Daugybė įmonių BIT kursų metu ateis prisistatyti ir „pareklamuoti“ darbo vietą.

Ačiū už pokalbį!

Baigęs mokyklą nusprendei niekur toliau nestudijuoti ir tapti profesionaliu pokerio žaidėju. Kodėl?

Dėl daugybės priežasčių. Norėjau būti pokerio profesionalu ir nėriau į tai stačia galva: skaičiau knygas, stebėjau geriausius žaidėjus, viską rašiausi į užrašus. Sekėsi neblogai, laimėjau keletą didelių turnyrų, galėjau iš to pragyventi. Netgi tapau ganėtinai žinomu Lietuvoje, apie mane rašė straipsnius pokerio tematika. Tai tik dar labiau skatino – žaidžiau daugiau, didesnėmis sumomis. Tačiau tapau godžiu ir „sužvaigždėjau“. Šias priežastis pavadinčiau esminiu lūžiu, nes nusmukau iki nulio ir gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo.

Tačiau tuomet dar apie programavimą negalvojai ir nuo pokerio toliau neatsitraukei?

Nusprendžiau tapti lošimo namų krupjė: šie žmonės atrodė lyg iliuzionistai, o pats darbas – labai įdomus. Radau, jog Lietuvoje rengiami kursai, o po jų iškart įdarbinama, todėl nusiunčiau CV, buvau apmokytas ir pradėjau. Man tai labai patiko: nėra monotonijos, didelis ir jaunas kolektyvas. Lošimo namuose atsiduri tarsi kitame pasaulyje: čia nėra laikrodžių bei dienos šviesos, užuolaidos užtrauktos – prarandama laiko nuovoka ir lošimai tęsiasi. Taip sėkmingai tęsėsi ir mano krupjė karjera: nusprendžiau įsidarbinti kruiziniuose laivuose bei išskridau į Ameriką.

Ir būtent čia įvyko tas esminis lūžis, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis?

Laivuose praleidau 5 metus ir mačiau visko, tačiau darbas ir aplinka vargino, toks gyvenimas įgriso. Pradėjau nekęsti klientų, nes didžioji jų dalis buvo egocentriški snobai. Krupjė darbas nebeatrodė taip patraukliai, kaip iš pradžių. Ėmiau galvoti, ką turėčiau daryti kitaip, ir vadinu tai nušvitimu, kuris įvyko Bahamose. Mėnesį laivas buvo remontuojamas. Atskrido tūkstančiai suvirintojų, baldžių, statybininkų. Visą tą laiką mūsų darbas buvo itin akylai stebėti, jog virinant laivą nekiltų gaisras.

Taip, dienoms bėgant, supratau, jog darbininkų veikla daug įdomesnė. Galvojau: galbūt uždirbu daugiau nei jie, tačiau esu tik menkas lošimo namų krupjė, besitaikstantis su klientų įnoriais. O stebimi darbininkai – savo sričių profesionalai, kuriantys vertę. Pradėjau galvoti, kokia profesija taip pat kuria vertę ir yra tokia sudėtinga, jog gyvenimo neužtektų išmokti visų paslapčių.

Programavimas.

Jackpot. Ėmiau siurbti informaciją iš interneto, reikėjo nuo kažko užsikabinti. Nusipirkau online kursus ir pradėjau. Laiko labai daug nebuvo, nes pasibaigus laivo remontui teko grįžti dirbti. Todėl mokiausi per 20 minučių pertraukas, kurias anksčiau skirdavau rūkymui. Viskas atrodė taip: valandą dirbu kazino, gaunu pertraukėlę, bėgu į savo kajutę kitame laivo gale, imu kompiuterį, 15 minučių pakodinu, lekiu atgal dirbti. Taip kokius 10 kartų per dieną, nes pamaina trukdavo 12 valandų.

Tai mokymasis programuoti padėjo atsikratyti žalingų įpročių – rūkymo, lošimo?  

Ne visai Bėgdamas mokytis minutę parūkydavau laivo tualete, nors buvo draudžiama. Tačiau su lošimais buvo baigta. Apsisprendžiau, jog noriu būti programuotoju. Nusipirkau bilietą, susidėjau daiktus ir grįžau į Lietuvą!

Ir atsidūrei Baltijos technologijų institute. Atsirado proga žinias įtvirtinti?

Lietuvoje Darbo birža (dabar – Užtimtumo tarnyba) pasiūlė finansavimą kursams. Labai apsidžiaugiau ir nedelsdamas sutikau. Pradžia buvo ganėtinai nesudėtinga, nes nemažai išmokau savarankiškai, tačiau “BIT” institutas suteikė puikią progą į viską pažvelgti iš kitos pusės. Didžiausia kursų vertė man – pati aplinka.

Kai mokaisi savarankiškai, turi būti labai disciplinuotas, jog nenukryptum nuo siekiamo tikslo, nors trikdžių be galo daug. Kasryt anksti keliaudamas į kursus aš buvau užtikrintas, jog esu teisingame kelyje.

Atėjai tvirtai žinodamas, ko nori ir jau turėdamas žinių apie programavimą. Koks išėjai?

Besimokant su bendraklasiais dalinausi įspūdžiais, o gyvas ryšys labai svarbu. Patiko natūrali dėstymo eiga ir progresas, nuoseklumas. Baltijos technologijų institutas daug prisidėjo prie suvokimo bei supratimo, jog turime nuolat koncentruotis į vieną nišą ir tapti jos ekspertais, profesionalais. Institute gavau pilną spektrą žinių, tačiau susitelkiau į Front End, o, tiksliau, Angular karkasą. Šias žinias sėkmingai gilinau. Tačiau programavimas, kaip ir minėjau, yra profesija, kurios paslapčių neišmoksi per visą gyvenimą. Geriau vadovautis originalumo, inovacijų bei savo srities profesionalumo filosofija.

Po studijų “BIT” iškart pradėjai dirbti – viskas įvyko labai greitai?

Besimokydamas ėmiau ieškoti praktikos – norėjau iškart pradėti dirbti. Viskas vyko pilnu tempu: pusę dienos buvau mokykloje, kitą pusę – kompanijoje. Dirbau daug, nes vakare grįžęs papildomai sėsdavau prie knygų, online kursų.

Mano toks būdas – noriu visko ir iškart. Teko labiau organizuotis ir sisteminti informaciją, tačiau pasiekiau savo: sėkmingai baigiau kursus bei praktiką ir įsidarbinau IT įmonėje.

Ir kaip atrodo gyvenimas dabar?

Dirbti mane priėmė dėl Angular karkaso žinių – su juo buvo kuriamas projektas. Pradžia buvo nelengva, bet kasdien vis geryn. Dabar esu užtikrintas, ramus ir laimingas dėl savo pasirinkimo.

Dėkui už pokalbį!

Pajutęs, kad trūksta iššūkių, nutarė išbandyti programavimą – baigė Front End kursus, pusmetį savarankiškai tęsė mokslus ir po keleto mėnesių intensyvių paieškų įsidarbino tokioje įmonėje, apie kokią svajojo. Šiandien jis – „Devbridge“ Front End programuotojas, besimėgaujantis nuostabiu jausmu, aplankančiu išsprendus sudėtingus programavimo galvosūkius.

Kas paskatino rinktis skaitmeninę profesiją ir būtent programavimą? Seniai tuo domitės ar į kursus atėjot gauti žinių „nuo nulio“?

Ankstesnis darbas automobilių elektroninės įrangos gamybos įmonėje nebeteikė iššūkių. Supratau, kad turiu nedelsiant keisti darbo sritį. Norėjosi perspektyvesnės, įdomesnės, geriau apmokamos specialybės.

Dėl šių priežasčių ir pasirinkau programavimą. Esu šiek tiek programavęs mikrovaldiklius, universitete mokiausi bazinių programavimo žinių, tačiau neturėjau jokios web programavimo patirties, tad kursai man buvo puiki pradžia.

Kaip į sprendimą keisti darbo sritį reagavo artimieji, draugai?

Priėmęs sprendimą keisti profesiją, labai daug palaikymo sulaukiau iš žmonos, kuri taip pat sėkmingai persikvalifikavo į IT sritį. Palaikė bei naudingomis pamokomis pasidalino ir draugas programuotojas, nesulaukiau jokių neigiamų atsiliepimų dėl savo pasirinkimo.

Ar kursai pateisino lūkesčius? Kas, Jūsų nuomone, mokymuose buvo vertingiausia?

Kursais tikrai nenusivyliau. „Pakrapštėme“ visko po truputį. Mokymai suteikė puikius web programavimo pagrindus, buvo nuoseklūs, susipažinau su pagrindinėmis šiuo metu naudojamomis programavimo technologijomis.

Ar greitai pavyko įsidarbinti? Kaip manot, kokios žinios, patirtis ir asmeninės savybės padėjo tą padaryti?

Po kursų pusantro mėnesio mokiausi savarankiškai, tuo pat metu ieškodamas darbo. Įsidarbinau po 2 mėnesių. Manau, kad tą padaryti padėjo mano užsispyrimas, noras mokytis ir nebijojimas daryti naujus dalykus gyvenime.

Aš tiksliai žinojau, kokioje įmonėje noriu dirbti, ir siekiau to maždaug pusmetį. Labiausiai mane domino didelės, tarptautinės, gerą vardą turinčios kompanijos, subūrusios IT srities profesionalus, iš kurių galėčiau išmokti geriausių praktikų.

Ar daug teko išsiųsti CV, pereiti darbo pokalbių? Dalyvavote konkursuose pagal skelbimus ar daugiau rodėt iniciatyvą, siūlėtės padirbėti įmonėse, kurios jums buvo įdomios, klausinėjot pažįstamų?

Po kursų baigimo gavau praktikos pasiūlymų, tačiau norėjau iš karto pradėti apmokamą darbą, tad savo iniciatyva siuntinėjau CV su nuorodomis į mano portfolio.

Sudominau ne vieną įmonę, kurios duodavo atlikti užduotis. Tos užduotys padėjo toliau tobulėti, kol galiausiai pasiekiau savo tikslą. Iki įsidarbinant dalyvavau dviejuose pokalbiuose dėl darbo ir trijuose dėl praktikos.

Pasirinkote darbą programavimo paslaugų įmonėje „Devbridge“. Kokius šios kompanijos, kaip darbdavio, privalumus išskirtumėte?

Joje dirba vieni geriausių IT specialistų, taip pat man imponuoja įmonės lankstumas, požiūris į darbuotoją, atgalinio ryšio kultūra, sudarytos sąlygos nuolat mokytis ir tobulėti, draugiška aplinka darbuotojui ir linksmybės.

Kaip dabar atrodo Jūsų darbo diena – kokias užduotis atliekate, už ką esate atsakingas?

„Devbridge“ įmonėje dirbu komandose prie didelių ir įdomių web projektų. Esu atsakingas už Front End dalį. Šiuo metu dažniausiai dirbu prie CSS dalies, kartais gaudamas progą pasigilinti ir į Javascript bei react framework (karkasą). Buvimas komandos dalimi ir sėkmingas užduočių įgyvendinimas suteikia didžiausią prasmės jausmą darbe.

Kas programuotojo specialybėje labiausiai patinka? Kokie didžiausi šios profesijos privalumai? Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas pradėjus dirbti šioje srityje?

Programavimas yra įdomus galvosūkis, kurį išspręsti kartais prireikia daug jėgų, bet kai išsprendi – jausmas būna nuostabus. Tai labai dinamiška profesija, gera mankšta smegenims. Kiekviena diena darbe iššūkis, auginantis charakterį.

Kokių tolesnių karjeros planų turite, ko dar norėtumėte išmokti, pasiekti? Kokius profesinius tikslus sau keliate?

Noriu toliau gilintis į Front End, išmokti Javascript programavimo kalbos bei jos bibliotekų. Nuo Front End lengviausia pradėti programavimą, be to, ši sritis yra labai dinamiška ir perspektyvi.

Kaip manot, kokios svarbiausios kompetencijos bus reikalingos norint būti paklausiu, konkurencingu programuotoju ateity?

Norėdamas būti paklausiu programuotoju, turi nuolat domėtis naujausiomis tendencijomis, būti atsakingu, nenustoti mokytis naujų dalykų ir stengtis tapti geriausiu savo srities specialistu.

Ačiū už pokalbį!

Mėgėjiškai kurdama tinklalapius vis susidurdavo su kompetencijos stygiumi, tad nutarė išbandyti jėgas programavime. Baltijos technologijų institute baigusi web programavimo programą, įsidarbino UAB „Elsoft“ jauniasniąja back end programuotoja ir pirmą kartą kiekvieną rytą atsikėlusi jaučia, kad bus įdomu.

Kokia buvo pagrindinė Jūsų veikla iki kursų?

2016 m. įgyjau bakalauro laipsnį Kauno Vytauto Didžiojo universitete Rytų Azijos studijose. Specializavausi Japonologijos kryptyje, metus mokiausi Japonijoje. Grįžusi į Lietuvą bandžiau įgytas žinias pritaikyti praktikoje (trumpai dirbau kalbų mokymo startupe, rašiau straipsnius apie Japoniją, savanoriavau Japonijos ambasadoje), kol galiausiai teko pripažinti, kad šioje srityje savęs nematau. Susiradau darbą kelionių agentūroje, kur pardavinėjau bei organizavau keliones. Turėjau galimybę prisidėti ir prie kelionių į Japoniją organizavimo. Jutau, kad nei pardavimai, nei humanitarinė kryptis manęs netenkino ir neturėjo polėkio, tad išėjau iš darbo ir pradėjau savęs paieškas kitur.

Kodėl nutarėte pasukti į programavimą?

Apie programavimą pradėjau galvoti senokai, nes turėjau labai mėgėjiškos patirties su tinklapių kūrimu („Wordpress“ turinio kūrimo sistema) ir susidurdavau su kompetencijos trūkumu. Dažnam funkcionalumui įgyvendinti man pritrūkdavo žinių ir praktikos. Pamačiusi galimybę išbandyti jėgas “BIT” organizuotame stojamajame teste, nusprendžiau pabandyti. Manau, kad tai labai geras rinkodarinis žingsnis.

Kaip į sprendimą reagavo aplinka – artimieji, draugai?

Nors visi mano šeimynykščiai taip pat dirba IT srityje, iš pradžių jie mano pasirinkimą vertino skeptiškai – žinia nukrito lyg iš giedro dangaus. Kai pastebėjo, jog man visai neblogai sekasi ir noriai kiekvieną dieną mokausi, darau savarankiškas užduotis, greitai nuomonę pakeitė.

Ar kursuose gavote tai, ko tikėjotės? Kas buvo naudingiausia? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Jeigu ne kursai, manau, būtų buvę žymiai sunkiau rasti tiek motyvacijos, tiek disciplinos taip nuosekliai mokytis. Mokytojai buvo išties geri – daug padėjo, užvesdavo ant kelio, išmokė dirbti tiek grupėje, tiek savarankiškai, o svarbiausia – susirasti teisingą informaciją.

Pradžioje reikėjo priprasti prie paties programavimo principų, susidėjo per daug informacijos apie visiškai naują dalyką. O pabaigoje buvo dar sudėtingiau, nes pradėjau dirbti ir vakarais laiku nespėdavau atvykti į kursus. Taip pat nebeturėjau kada daryti savarankiškų užduočių, todėl buvo labai sunku eiti koja kojon su kolegomis. Bet man asmeniškai naudingiausia buvo nuosekli programa ir gaunamos užduotys. Jeigu namie būčiau nieko nedariusi – nieko ir dabar nemokėčiau.

Ar greitai pavyko įsidarbinti? Kokie svarbiausi gebėjimai ir asmeninės savybės padeda sudominti darbdavį ir kompensuoti patirties stygių?

Įsidarbinti pavyko tikrai ne iš karto. Reikėjo turėti portfolio, atlikti siunčiamas užduotis (kurių gavau ne vieną ir ne dvi), turėti techninių žinių, nebūtinai susijusių vien tik su programavimu. O kalbant apie asmenines savybes, mano darbovietėje svarbiausia buvo loginis mąstymas, gebėjimas suprasti užduotis ir sugebėjimas padaryti darbą iki galo.

Papasakokite apie dabartinį savo darbą – kaip atrodo jūsų diena, kokias užduotis atliekate, kaip jaučiatės naujose pareigose?

Mano įmonėje jaunesnieji programuotojai programuoja tiek back endą, tiek ir front endą, kad galėtų išsiaiškinti savo potencialą. Aš daugiau dirbu su back endu, php karkasais, bet tenka padaryti ir smulkių darbų su „Wordpress“ TVS. Šiuo metu dirbu su vienos elektroninės parduotuvės klientų valdymo sistema, darau atnaujinimus, tam tikrus pakeitimus. Darbo dienos pradžioje peržiūriu turimas užduotis, dėlioju prioritetus, planuoju laiką, žymiuosi kalendoriuje, vėliau programuoju ir darau kitus darbus. Kartais imuosi ir su programavimu nesusijusių darbų – tinklaraščio ar „Facebook“ paskyros įrašų kūrimo.

Kokius profesinius tikslus sau keliate ateičiai?

Norėčiau tapti sistemų architekte, vyresniąja programuotoja.

Kaip posūkis į programavimą pakeitė jūsų gyvenimą? Kokius didžiausius šios specialybės privalumus įvardintumėte?

Kiekvieną rytą atsikėlusi žinau, kad bus įdomu. Anksčiau taip niekada nebuvo! Gyvenime, kad neprarasčiau motyvacijos, man labai svarbūs iššūkiai, taip pat svarbu turėti vietos tobulėti. Manau, kad programavimo srityje tobulėti galima iki begalybės.

Ačiū už pokalbį!