Prieš daugiau nei 10 metų Dovilė baigusi Visuomenės sveikatos studijas, šiandien dirba programuotoja įmonėje „Interneto vizija“. Kodėl Dovilė kardinaliai nusprendė pakeisti veiklos kryptį ir kas paskatino rinktis full-stack mokymus Baltijos Technologijų Institute? Kaip pati Dovilė sako: „Mano sėkmės istorija įvyko dėl to, kad atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku“, atrodytų žodis SĖKMĖ tarsi nuo tavęs nepriklauso, bet pasigilinus į Dovilės patirtis studijuojant ir jau sėkmingai besidarbuojant, supranti, kad sėkmės faktorius čia tik maža dalis, palyginti su įdėtu darbu ir pastangomis. Ir Dovilės mėgstamas posakis: „Per dešimt metų programuoti gali išmokti ir kaktusas“ – tik atskleidžia šios asmenybės ryžtą ir užsispyrimą.

Ką veikėte iki studijų BIT ir kodėl nusprendėte persikvalifikuoti?

Baigiau Visuomenės sveikatos studijas ir po studijų visą laiką dirbau medicinos įmonėse. Darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su pacientais. Daugiausiai rūpinausi paslaugų kainodara, bei naujų paslaugų įvedimu į rinką. Per dešimt metų nesugebėjau rasti tokios įmonės, kuri atitiktų mano mąstymą ir mano požiūrį į pasaulį, tad vis tekdavo keisti įmonę, kol vieną dieną supratau, kad pasirinkimo jau nebeliko, nebeturiu kur eiti ir reikia kažką daryti.

Kodėl pasirinkote studijas Baltijos Technologijų Institute?

Prieš kelis metus juokais buvau sau pasakius, kad eisiu į programavimą ir keisiu karjeros sritį. Tada apie programavimą tik juokavau, kadangi niekada nebuvau su tuo susidūrusi ir nemaniau, kad turiu tam gabumų ir iš tikrųjų galvojau, kad tam reikia talento. Šiandien, kai mano juokai virto realybe ir esu baigusi programavimo studijas, suprantu, kad talentas šioje srityje yra tik papildomas bonusas, nes visko galima tiesiog išmokti.

Baltijos Technologijų Instituto siūlomas mokymų programas man padėjo atrasti „didysis googlas“. Jo pagalba atlikau nedidelę programavimo mokyklų apžvalgą. BIT patraukė tuo, jog buvo gebėjimų įvertinimo stojamasis testas. Tiek ir užteko! Atlieki testą, gauni gerą rezultatą ir pagalvoji: „Štai man pavyko, vadinasi aš galiu ir galbūt tikrai sugebėsiu!“. Taigi, šis testas ir buvo tas kabliukas, dėl ko pasirinkau būtent Baltijos Technologijų Institutą.

Manau, kad BIT daroma tokio pobūdžio studentų atranka yra geras dalykas. Iki šiol studijomis esu labai patenkinta ir manau, kad BIT yra viena geriausių programavimo mokyklų.

Kokią studijų programą pasirinkote ir kodėl?

Kai nusprendžiau mokytis programuoti, ką tiksliai norėčiau mokytis, tikrai nežinojau, nes su programavimu nebuvau susidūrusi. Vienintelis mano programavimas buvo Excel formulės, su kuriomis, tiesą sakant, man visai patiko dirbti. Būtent Excel man padėjo suprasti, kad esu mėgėja „krapštytis“, žiūrėti, ieškoti, googlinti… Turbūt tai buvo dar viena priežastis leidusi patikėti, kad susitvarkysiu ir su programavimo studijomis.

Full-stack studijas man patarė rinktis BIT administracija, kadangi nežinojau kur tiksliai noriu eiti, nei kas tas back-end‘as, nei kas tas front-end‘as, tad full-stack programa buvo išties geras pasirinkimas. O ir dabar dirbu kaip back-end programuotoja, tačiau kartais pasitaiko užduočių kuriose reikia ir front-end žinių. Todėl BIT administracijos patarimas buvo tikrai naudingas.

Kaip motyvavote save mokytis?

Mano motyvacija buvo labiau vidinė, nes už studijas mokėjau iš savo kišenės, tad turėjau į studijas žiūrėti labai rimtai.

Norėčiau esamus BIT studentus taip pat paskatinti į studijas žiūrėti rimtai ir iš jų pasiimti maksimaliai viską ką tik jos gali duoti. Iš savos patirties galiu pasakyti, kad dėstytojai į studijų programą sudėjo visus pagrindus, kuriuos studentai turi mokėti baigę programavimo mokyklą. Informacijos yra tiek daug, todėl dėstytojai bando pateikti tik pačius pagrindus ir užvesti jus ant kelio, kuriuo turėsite eiti toliau savarankiškai. Jei manote, kad paskaitas galite stebėti viena kimi, o kita žiūrėti filmą – tai jūs labai klystate. Patarčiau tikrai gilintis ir klausti klausimų bei stengtis įsisavinti VISĄ pateikiamą medžiagą.

Tik dabar suprantu, kodėl dėstytojus piktindavo mūsų tyla paskaitų metu. Jie deda visas pastangas, kad suteiktų mums tuos esminius pagrindus, o mes ir to nesugebame pasiimti, nesigilindami ir neužduodami klausimų. Turiu gerą pavyzdį iš savo asmeninės patirties: buvo kursų pabaiga ir aš ruošiausi baigiamajam darbui, tad tąkart paskaitos metu mano mintys buvo visai kitur, kai dėstytojas pasakojo apie “Application Programming Interface” arba trumpiau – API. Kas tas API? Pasibaigus paskaitai žinojau tik, kad toks dalykas yra, bet ką ir kaip jis daro – liko taip ir neaišku. Tačiau labai greitai teko išsiaiškinti kas slypi už tų trijų magiškų raidžių, nes aplikluojant į darbo poziciją buvo užduotis, kurią reikėjo atlikti naudojant API. Dabar ta užduotis atrodo lengva, nes API tenka naudoti labai dažnai, tačiau tuo metu, kai gavau užduotį, man viskas pasirodė tikrai labai sudėtingai ir tada pagalvojau: „Jei būčiau klausiusi ką dėstytojas pasakojo per paskaitą, būčiau galėjusi užduoti dėstytojui milijonus klausimų, kurie man dabar kyla, bet… tąkart per paskaitą mano mintys buvo kitur…“. Todėl savo asmeniniu pavyzdžiu noriu įrodyti kiekvienos paskaitos svarbą ir, kad VISA informacija yra naudinga ir jos gali prireikti.

Tai vis tik labiau patraukė front-end ar back-end dalis?

Besimokant man labiau patiko ir traukė back-end‘as, tarsi nebyliai pasirinkau būti labiau back-end specialiste, bet ir tai buvo iš dalies klaidinga nuomonė. Kadangi labai svarbu išmanyti ir turėti tvirtus pagrindus tiek iš front-end, tiek iš back-end sričių. Nesakau, kad turime būti specialistai ir front-end, ir back-end, mes tikrai galime specializuotis, bet pagrindai reikalingi abiejų. Todėl manau, jog studijų pradžioje nereikėtų savęs priskirti tam tikrai kategorijai, nes darbo paieškos pradžioje ar pradėjus gilintis į front-end’o ar back’end’o specifiką, pirminė nuomonė gali tikrai pasikeisti.

Kiek valandų per dieną skirdavai programavimui studijuodama?

Kadangi buvau išėjusi iš darbo, tai tikrai mažiausiai aštuonias valandas skirdavau mokslams. Stengiausi kiek įmanoma dieną išnaudoti produktyviai, kad galėčiau nueiti miegoti su ramia sąžine. Žinoma pradžioje būna sunku, greitai pavargsti, kartais atrodo, kad apleidžia jėgos. Tačiau kuo daugiau laiko skiri kodo eilutėms, tuo geriau pradeda sektis, o kuo geriau sekasi, tuo daugiau laiko gali skirti programavimui.  Ir taip, tai yra užburtas ratas, kuris garantuoja sėkmę.

Ką patartumėte studentams esantiems darbo paieškos etape?

Pirmas patarimas – susitvarkyti CV bei LinkedIn profilį.

Vieną iš pagrindinių klaidų šiai dienai galiu įvardinti tai, jog studijų metu aš neieškojau darbo. Bijojau, kad kažko nemoku, kad neturiu ką pasiūlyti įmonei ir pan. Tačiau dabar tikrai rekomenduočiau visiems dar bestudijuojant susitvarkyti CV bei LinkedIn profilį ir pildyti savo portfolio atrankinių užduočių sprendimais, be to juk tai puiki dar viena motyvacijos forma Jums pačiam. Atlikdami užduotis dar besimokydami, visada šalia turėsite pagalbą: mokymų medžiagą, dėstytojus, bendramokslius, mentorius.

Antras patarimas – nebijoti bendrauti.

Kiekviena nauja pažintis ir nauji ryšiai su aktualiais asmenimis iš IT pasaulio, tik padidina galimybę įsidarbinti kursų metu ar po jų. Tad dar bestudijuodami bendraukite, domėkitės, nebijokite savęs parodyti, būti unikaliais, nepergyvenkite jei kažko nemokate, realiai įvertinkite savo galimybes ir žinias bei sąžiningai priimkite faktą, kad kažko nežinoti nėra gėda, juk kuo daugiau žinai, tuo daugiau supranti, kad nežinai.

Trečias patarimas – nesitikėti, kad programavimas, tai aukso gysla.

Siūlyčiau asmenims, kurie keičia karjerą – nedaryti to dėl atlyginimo. Arba tiksliau, nesitikėti po programavimo mokyklos iškart uždirbti “kalno” pinigų. Pirmus pusę metų įmonėje dažnu atveju tikrai turėsite dirbti už mažesnį atlyginimą, kol perprasite visas technologijas, gebėsite greičiau atlikti darbo užduotis ir pan. Bet vėliau Jūsų darbo užmokestis priklausys tik nuo Jūsų ir Jūs galėsite atlyginimo kreivę kelti aukštyn, jei stengsitės ir nuolat tobulėsite. Manau, kad pastangos turi veidrodinį efektą – jei stengiatės Jūs kaip darbuotojas, įmonė dėl Jūsų irgi stengiasi.

Ačiū už pokalbį!

Akivaizdu, kad sėkmė šioje istorijoje, kaip ir talentas mokinantis programuoti – tai tik papildomas “bonusas”. Kiekvienas studentas atsineša labai įvairias patirtis ir kuria naujas bei individualias istorijas. Panašią, o tuo pačiu ir labai skirtingą istoriją pateikia BIT absolventas Justinas Karaliūnas.

Jei vis dažniau tenka save „pagauti“ svajojančius apie darbo dienos pabaigą – tai gali būti ženklas jog  ši sritis, kurioje šiuo metu esate, tiesiog ne jums. Tai nereiškia, kad jūsų pasirinkimas dėl darbo yra netinkamas, gal būt jūs jį tiesiog „išaugote“ ir neberandate galimybės toliau tobulėti, o dėl šios priežasties imate nuobodžiauti. Taip nutiko ir Baltijos Technologijų Instituto abiturientei Eimantei, kuri iš trasplantacijos biuro galiausiai pasuko visiškai kita kryptimi ir šiuo metu sėkmingai įsiliejo į MB „Reklamos Ekosistema“ (Rekos) UX/UI dizainerių gretas.

Papasakokite ką veikėte prieš studijas ir kas paskatino ar sukėlė norą, smalsumą mokytis dizaino (multimedijų technologijų)?

Esu baigusi molekulinę biologiją ir iš karto po studijų įsidarbinau transplantacijos biure, kur visą laiką ir pradirbau. Darbas šiam biure buvo tikrai labai įdomus ir prasmingas, nes tiesiogine prasme prisidėjome prie žmonių gyvybių gelbėjimo. Ilgą laiką Lietuvoje buvo galima donorystei naudoti organus tik iš žmonių, kuriems buvo nustatyta smegenų mirtis. Taigi mūsų biuras pasiremdamas Europos valstybių, kurios pirmauja donorystės ir transplantacijos srityje, sukaupta patirtimi įdiegė neplakančios širdies modelį, kuris leido organus donorystei imti iš žmonių, kurie mirė sustojus širdžiai. Tokie pasiekimai išties kėlė vidinį pasitenkinimą, tačiau priėjus etapą kai visi procesai buvo įsisukę ir rodos viskas tekėjo sava vaga, atsirado nuobodulys, norėjosi naujų tobulėjimo galimybių, tačiau pradėjus dairytis naujo darbo supratau, kad toje srityje savęs jau nelabai ir matau.

Taip ir pradėjau dairytis kažko kito, kol atradau BIT multimedjos studijas. Dar dirbant biure yra tekę rengti visokias prezentacijas, o mamai, kuri dirba bitininkystės muziejuje, darydavau švenčių plakatus. Atlikti tokio pobūdžio darbus man buvo įdomu, tačiau stokojau reikiamų įgūdžių. Tai ir lėmė mano pasirinkimą studijuoti multimedijos technologijas, kurios susidėjo iš trijų modulių: grafinio dizaino, UX/UI dizaino ir animacijos. Pasirinkau šias studijas ir tikrai nesigailiu.

Kokį įspūdį paliko pirmosios paskaitos ir kuris modulis buvo įdomiausias?

Atsimenu studijų pradžioje kai pradėjome mokytis grafinį dizainą, man viskas atrodė taip įdomu, kad net nesinorėjo pereiti prie UX/UI dizaino kurso. Grafinis dizainas taip patiko, kad norėjosi tik dar labiau gilintis į šią sritį ir nebeliesti kitų.

Tačiau prasidėjus UX/UI kursui aš aiškiai supratau, kad ši sritis man daug įdomesnė. Galbūt dėl to, kad ji yra dvipusė, nes turi galvoti ne tik kaip sukurti dizainą, kokias spalvas ar formas panaudoti, bet ir pateikti dizainą taip, kad vartotojui jis būtų aiškus ir patogus naudoti.

Paskutinysis kursas – animacija. Šis kursas buvo naudingas, nes sužinojau pagrindinius animacijos principus, išmokau elementus paruošti animacijai ir galiausiai išjudinti 2D objektą. Todėl dabar pamačiusi animuotą reklamą žinau kaip ji buvo sukurta. Kurso metu įdomiausia buvo išmokti animuoti žmogaus ėjimo ciklą, kas leido suprasti, kad, pavyzdžiui, animacinio filmuko sukūrimas trunka ilgai, nes vien tik ėjimo ciklo judesių sukūrimas užtrunka kelias valandas. Kurso metu taip pat prisilietėme ir prie 3D animacijos, o ši kryptis yra labai perspektyvi.

Kaip atrodė mokymosi procesas, pasidalinkite patarimais kaip geriausiai įsisavinti mokamąją medžiagą?

Studijuoti pradėjau nemokėdama absoliučiai nieko, kiekviena programa man buvo nauja, todėl pagrindinis iššūkis buvo išmokti naudotis programomis, pažinti įrankius ir tam turėjau skirti daug laiko. Mokydavausi iki vėlaus vakaro, tačiau man nereikėjo versti savęs to daryti, kadangi viskas buvo labai įdomu, o kai įdomu ir patinka – tai ir laikas tiesiog skriete praskrieja.

Žinoma buvo ir „strigimų“, kai daug laiko praleidi tiesiog galvodama kaip ir ką padaryti, nuo ko iš vis reikia pradėti, o ne darydama. Tačiau galop išeini iš situacijos ir tada tiesiog DARAI.

Manau, svarbiausia yra nusiteikimas ir noras dirbti, tada automatiškai skiri tam daugiau laiko ir koncentruoji savo dėmesį būtent į tą sritį. Todėl galiu teigti, kad pakeisti specialybę man nebuvo sunku, kadangi čia jaučiuosi atradusi save ir mėgaujuosi tuo ką darau.

Pirmieji užsakymai. Kaip prasidėjo jūsų profesinis kelias?

Pasibaigus UX/UI kursui dėstytojas pasiteiravo ar kas iš kurso norėtų sukurti siuvimo įmonės reprezentacinį puslapį, o kadangi mane buvo užklupęs didžiulis susidomėjimas šia sritimi, aš pasisiūliau jį sukurti ir sukūriau!

Tuomet gavau pasiūlymą prisijungti prie dar dviejų projektų. Vienas jų buvo atnaujinti internetinio puslapio dizainą. Tai buvo puslapis, kuriame darbdaviai gali talpinti darbo pasiūlymus, o darbo ieškantys asmenys į juos aplikuoti. Kitas projektas buvo sukurti programėlę, kuri skirta žmonėms turintiems inovatyvių idėjų, kuriomis gali pasidalinti ir programėlėje rasti komandą galinčią padėti jas įgyvendinti.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte pirmuosiuose projektuose?

Kuriant darbo skelbimų internetinį puslapį iššūkių buvo mažiau, kadangi mūsų internetinėje erdvėje yra daug panašių puslapių, kuriuos galima analizuoti ir pasisemti idėjų koreguojant savo dizainą.

Su programėlės kūrimu iššūkių buvo daugiau, tai kad turi labai mažą ekraną, į kurį turi sutalpinti visą reikiamą informaciją neapkraunant ekrano – jau yra iššūkis, o dar tai jog pirmą kartą atėjęs vartotojas aiškiai suprastų, kokius žingsnius jam reikia atlikti norint pasiekti savo tikslus… Mes programėlės langų sukūrėme apie šimtą! Kiekvieną langą dar ir ne kartą koregavome, kol priėjome galutinį sprendimą kaip jis turi atrodyti. Ši patirtis man labai patiko, nes dirbome tokiu principu, kad aš nupiešiu ekraną, sudėlioju kaip kas turi atrodyti, o tada dėstytojas jį koreguoja ir kartu diskutuodami nutariame kaip padaryti maksimaliai gerą galutinį variantą.

Dar viena įdomi patirtis buvo darbas su programuotoju. Programuotojas, kaip ir aš, buvo neseniai baigęs kursus, junior lygio ir ne visais atvejais gebėjo suprogramuoti mūsų pateiktą dizainą. Tuomet vėl reikdavo sėsti ir diskutuoti, kaip minimaliai pakoreguoti dizainą, kad programuotojas galėtų maksimaliai jį įgyvendinti.

Remdamasi savo patirtimi pateikite rekomendacijas ir pasiūlymus būsimiems UX/UI dizaineriams ar panašios specialybės atstovams?

Pirmasis mano pasiūlymas būsimiems UX/UI dizaineriams ar panašios specialybės atstovams – tai susirasti praktikos vietą. Būtent praktikos metu išmoksite daug svarbių dalykų ir pamatysite tą „virtuvę“ kaip viskas veikia, o po praktikos galbūt galėsite toje įmonėje ir įsidarbinti. O jei ne – tuomet turėsite tiesiog realius projektus, kuriuos galėsite aprašyti ir pateikti savo portfolio. Geras portfolio, kurį siųsite į norimas pozicijas, norimose įmonėse yra labai svarbu.

Antras svarbus pasiūlymas būtų – darbdavio atsiųstą atrankinę užduotį atlikti visu šimtu procentų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gavusi atrankinę užduotį iš dabartinio darbdavio įdėjau daug pastangų ir skyriau daug laiko ją atliekant. Tai darbdavys tikrai įvertino, nes įsidarbindama, gavau komentarą, jog mano atlikta atrankinė užduotis parodė, jog buvo įdėta papildomų pastangų ją atliekant ir buvau atidi detalėms. Tai atitiko įmonės tikslus ir vertybes, todėl buvau pakviesta prisijungti prie jų komandos.

Kaip manote ar jūs talentą kurti dizainus jau turėjote, ar vis tik tiesiog išmokote tai daryti tinkamai?

Nežinau ar aš turiu tam talentą, bet tikrai žinau, kad turiu labai didelį norą tai daryti ir man yra labai įdomu. Aš daug stebiu kitų kurtus dizainus ir semiuosi juose įkvėpimo. Matau kaip kiti dėlioja tekstą, parenką spalvas ir formas, kokius sprendimus pasirenka, „pasigaudau“ patrauklių idėjų, jas patobulinu ar sujungiu su savo unikaliomis idėjomis ir gaunu patrauklų variantą. Svarbiausia, sekant kitų dizainerių darbus nepergyventi, kad tau kažkas nesiseka taip gerai kaip kitam – juk aš tik junior‘as ir man dar viskas prieš akis.

Ačiū už pokalbį!

Akivaizdu, kad sėkmingi žmonės tampa sėkmingais tik įdėto darbo ir pastangų dėka, o tas didelis noras daryti- tai aistra mėgstamai veiklai! Ta pati specialybė, tos pačios studijos, o istorijos tokios skirtingos, bet transliuojančios tą pačią žinutę, kaip ir BIT absolventės LIDIJOS ISTORIJA.

Lietuva vadinama Fintech startuolių Meka, čia savo šiltą vietą po saule randa ir vietinės, ir tarptautinės IT kompanijos. Kol šių abiejų tipų darbdaviai remia pečius dėl kiekvieno rinkoje laisvo IT specialisto, pastarieji svarsto savo karjeros perspektyvas. Startuoliai programuotojus vilioja kūrybine laisve ir šeimyniškais santykiais, didelės IT kompanijos – stabilumu bei profesinės patirties dalybomis. Kurį variantą rinktis, IT specialistų nuomonės skiriasi, tačiau jie vieningai prisipažįsta – apsisprendimu dirbti tiek vienokio, tiek kitokio tipo darbovietėje jaunieji specialistai yra labai patenkinti ir migruoti kitur tikrai nenorėtų.

IT kompanija – tobulėjimu paremtas karjeros startas

25-erių Domantas Girtavičius kompanijos IBM Vilniaus biure vienerius metus dirba jaunesniuoju programuotoju. Į didžiulę tarptautinę IT įmonę jis pateko baigęs studijas Baltijos technologijų institute (BIT), o darbo paieškos užtruko neilgai. D. Girtavičius prisimena – sunkesnis buvo įsidarbinimo etapas, tačiau, patekus į IBM, visi išbandymai atsipirko. 

„Dirbti startuolyje net nesvarsčiau. Norėjau patekti ten, kur būtų suteiktos visos galimybės kuo daugiau išmokti, pasisemti praktikos iš kitų įmonėje dirbančių specialistų. Startuoliai, mano manymu, nėra sukaupę tiek daug projektų valdymo patirties, kadangi yra jauni ir neseniai pradėję savo veiklą. Sakyčiau, ten turėtum judėti žinodamas, kur norėtum dirbti, kuomet esi šioks toks savo srities specialistas”, – svarsto D. Girtavičius. 

Savo apsisprendimu dirbti IT kompanijoje programuotojas teigia yra labai patenkintas. Anot D. Girtavičiaus, IBM dirbančio Javascript programavimo kalba, savo darbovietėje jis randa viską, ko gali prireikti apie tobulėjimą svajojančiam IT specialistui. Pašnekovą džiugina begaliniai mokymosi ištekliai, įvairūs projektai, kuriems naudojama vis kitokia programavimo kalba ir jos struktūra, daugybė įvairių sričių profesionalų, visada pasiruošusių padėti ar patarti. 

„Savo dabartinės darbovietės į startuolį nekeisčiau. Man patinka lankstus grafikas, darbas su stambiais, gerai žinomais klientais, bendradarbiavimas su įmonėmis iš įvairių sričių. Taip pat didelis kolektyvas, kuriuo galiu pasitikėti iškilus problemai darbe ir už jo ribų“, – papildo D. Girtavičius. 

Startuolyje jaučia asmeninį indėlį į sėkmę

Kitokios nuomonės laikosi 29-erių Vytautas Preikšaitis – startuolio „Whatagraph“ Front-end programuotojas bei programuotojų techninis vadovas. Ši lietuvių kompanija teikia vizualias rinkodaros kanalų analizės ir ataskaitų ruošimo paslaugas, o visai neseniai Klaipėdoje įsikūręs startuolis pritraukė 600 tūkst. eurų investiciją. 

„Whatagraph“ V. Preikšaitis atidūrė taip pat po programavimo studijų BIT – institutas jam suteikė praktikos vietą ir pasirūpino, kad absolventas savo IT karjerą galėtų pradėti šioje įmonėje. Nuo darbo pradžios prabėgus daugiau nei trejiems metams, IT specialistas atviras: išbandyti save ne startuolyje norėtų tik dėl patirties, tačiau nuo šio žingsnio atgraso perspektyva dirbti pasenusiomis technologijomis, kuriomis palaikomi seni projektai.

„IT kompanijoje viską kurti reiktų greitai ir be jokios meilės. O „Whatagraph“ jaučiu labai stiprų ryšį ir šeiminiškumą tarp darbuotojų. Man patinka jausmas, kad tavo darbai, spendimai ir pasiūlymai gali turėti didelį poveikį produktui. Čia taip pat didesnės galimybės karjerai. Kartu visi darbai ar numatyti planai yra motyvuojantys, kiekvienas nori parodyti geriausią rezultatą. Niekas čia neateina tiesiog dirbti, o į užduotis žiūri labiau kaip į iššūkį sau: įrodyti, kad jie yra geriausi specialistai, svariai lemiantys rezultatus”, – startuolio pliusus vardina V. Preikšaitis. 

Tiesa, vidinę architektūrą kuriantis bei UX/UI vartotojui programuojantis IT specialistas pastebi – startuoliui kartais pritrūksta sistemingumo ir procesų valdymo tvarkos, kuo pasižymi didelės kompanijos. Tačiau, V. Preikšaičio teigimu, visi šie procesai „Whatagraph“ laipsniškai atsiranda. 

Darbo vietą dažniausiai renkasi po studijų, ne prieš 

Praktika rodo – apisprendimas rinktis startuolio ar IT kompanijos karjerą nėra pirminis jaunų programuotojų žingsnis. Pasak BIT dėstytojo-praktiko Valdo Žiemio, dažniausiai, pradėdami studijas, jie nežino, kokio tipo įmonėje dirbs, todėl darbdavį pasirenka tik baigę mokslus. 

„Man asmeniškai dar neteko susidurti su studentais, iš anksto planuojančiais, kur eis dirbti. Nemanau, kad skiriasi ir jų paruošimas darbui startuolyje ar IT kompanijoje. Pats vertinčiau, kad pirmuoju atveju dirbama intensyviau. Startuolyje daugiau pasikeitimų, tuo pačiu, ir kūrybos. Iš kitos pusės, IT kompanijoje darbas įdomesnis dėl galimybės dirbti su skirtingais projektais“, – sako V. Žiemys. 

Baltijos technologijų instituto dėstytojas teigia, kad karjeros perspektyvos yra kiekvieno programuotojo pasirinkimo klausimas. Aišku tik viena: IT specialistų rinkoje poreikis milžiniškas, o pradėti dirbti IT kompanijoje ar startuolyje belieka nuspręsti asmeniškai.

Nuolatinės kelionės po pasaulį, egzotinės šalys iš arti ir gyvenimas ten, kur tuo metu norisi, kur šilta, o už lango – vandenynas, nepriklausomybė ir laisvas darbo grafikas – skamba kaip svajonių gyvenimas? IT sritis suteikia puikią galimybę tapti digital nomad – dirbti nuotoliniu būdu ir keliauti po pasaulį.

Dizaineris, tinklalapių ir aplikacijų dizaino kurso vadovas, kuris specializuojasi tinklalapių ir mobiliųjų aplikacijų, spaudos, logotipų ir įvaizdžio, UX/UI ir kitų sričių dizainuose, Rolandas Šimkus taip dirba jau daugiau penkerius metus. Darbas per atstumą leidžia būti nepriklausomam nuo biuro grafiko ir turėti daugiau laisvo laiko, planuotis darbus pagal save, o ne pagal klientus.
Apie nuotolinio darbo privalumus ir ypatumus su Rolandu kalbėjomės jam viešint Tailande.

Kaip dažnai keičiate šalis, kuriose apsistojate, kur jau teko pagyventi ilgiau?

Anksčiau keliaudavau daug daugiau, dažniausiai po Azijos šalis – Tailandą (čia gyvenau ne vieną žiemą), Filipinus, Vietnamą, Kambodžą, Laosą, Indoneziją (Bali) ir kitas. Vienais metais žiemos metu keliavau po JAV ir Meksiką. Keliones suplanuoju beveik spontaniškai, dažniausiai atėjus šaltajam sezonui Lietuvoje. Būna ir trumpų išvykų, pavyzdžiui, į Ispaniją ar Italiją, kur ne tik ilsiuosi ar aplankau turistines vietas, bet ir dirbu. Darbas visada keliauja su manimi – tiek telefone, tiek kompiuteryje.

Kokius didžiausius nuotolinio darbo privalumus išskirtumėte? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Didžiausias iššūkis – disciplina. Labai svarbu laiką darbams planuoti sistemingai, produktyviai ir tikslingai, atsižvelgiant į pervažiavimų, skrydžių laiką, įvertinant įvairias aplinkybes (ar bus galimybė prisijungti prie interneto ir pan.). Net būnant įspūdinguose kurortuose, svarbu išlaikyti darbinį režimą, nepasiduoti atostogų nuotaikai. Keliaudamas gyveni tą patį gyvenimą, tik kitoje vietoje – dieną ar vakare dirbi, o laisvu laiku tyrinėji vietovę, kurioje laikinai apsistojai.
Svarbiausia – suprasti, kad nesi turistas ir ne atostogauti atvykai. Turistauti pilna koja sau leidžiu tik savaitgaliais.

Kaip randate klientus – dirbate su visu pasauliu ar koncentruojatės į konkrečias rinkas?

Jau daug metų klientai patys mane suranda. Reklama ir rekomendacijos sklinda iš lūpų į lūpas. Seni klientai atsiunčia naujus.
Anksčiau naudojau tokias sistemas kaip www.99designs.com – nuo to ir pradėjau megzti ilgalaikius santykius su kai kuriais klientais iš užsienio. Daug dizainerių darbų pasiūlymų gauna per www.dribble.com arba www.behance.com, tik reikėtų ten laikyti tikrai stiprių darbų portfolio. Taip pat labai rekomenduoju https://weworkremotely.com/ ir https://remoteok.io/.

Ar niekada neteko gailėtis savo sprendimo išeiti iš komforto zonos ir dirbti sau? O gal atvirkščiai – nuotolinis darbas ir kelionės po visą pasaulį – nauja komforto zona?

Mano komforto zona yra nuotolinis darbas iš bet kur ar iš namų. Dėl tokio pasirinkimo niekada nesigailėjau, bet primygtinai siūlau pradedantiesiems eiti padirbėti į reklamos agentūras ir kitas su dizainu susijusias įmones. Jeigu programuojat, į tuo užsiimančias įmones ir pan. Ten gausite neįkainojamos patirties, o po to jau galėsite dirbti nuotoliniu būdu su įmonėmis ar pavieniais klientais.

Man teko dirbti įvairiose Lietuvos ir užsienio įmonėse, susijusiose su kūryba, dizainu, programavimu ir t.t. Tiek per atstumą, tiek biure teko dirbti JAV ir Šveicarijos kompanijose.

Kokios IT specialybės palankiausios norint rinktis tokį gyvenimo būdą?

Numeris vienas – programavimas, taip pat puikiai tinka dizainas, tinklaraščių rašymas, vadybos paslaugos, tiriamoji, konsultacinė veikla.

Ką patartumėt jauniems žmonėms, svarstantiems apie digital nomad kelią, bet abejojantiems, turintiems baimių dėl nestabilumo ir pan.? Verta viską mesti ir iškeliauti įgyvendinti svajonių, ar vis tik tokiam žingsniui reiktų nuosekliai pasiruošti?

Būtinai padirbkite geroje reklamos agentūroje ar startuolyje. Dirbkite tik pas geriausius – nemokamai ar už simbolinį užmokestį. Įrodykite, ką mokate, gaukite patirties ir patarimų, o be to ir begalę gerų pažinčių. Vėliau ieškokite darbo per atstumą, savo klientų. Praėję savo kelią ir įgiję patirties, mėgausitės tokiu darbu ir niekada nežiūrėsite atgal. Bet svarbu paminėti, kad ne visi gali dirbti per atstumą. Yra žmonių, kuriems reikia priežiūros, kuriems patinka eiti į biurą, norisi kasdienės aiškios dienotvarkės. Kiekvienam savo.
Ačiū už pokalbį!

Norite ir jūs laisvai keliauti po pasaulį bei dirbti ten, kur tik pageidaujate? Rinkitės vieną iš paklausių IT specialybių, registruokitės ir ženkite pirmą žingsnį naujo gyvenimo link!
Jei kyla klausimų, kokius kursus pasirinkti, atlikite IT testą ir susisiekite su mumis – padėsime rasti jums geriausią sprendimą. Jei norite pasikonsultuoti ir aptarti Jūsų situaciją, kreipkitės el. paštu bit@bit.lt arba telefonu +370 652 32000

Ši veikla tapo moters hobiu, kurį puikiai pavyksta derinti su dviejų vaikų mamos pareigomis. Būtent jų gimimas paskatino Ritą su šeima grįžti iš emigracijos Londone, o Lietuvoje suprato – sėdėti su mažaisiais namuose nebegali ir reikia veiklos.

Esi dviejų puikių vaikų mama, o kaip augai pati?

Gimiau nedideliame miestelyje – Šeduvoje. Ten lankiau gimnaziją, mokytis sekėsi neblogai. Menai mane visada traukė, bet niekada į juos nežiūrėjau rimtai. Piešdavau savo malonumui, užsiimdavau įvairiais rankdarbiais, daug skaitydavau. Dvyliktoje klasėje sugalvojau, kad noriu mokytis Kultūrinės veiklos vadybą. Apie grafinį dizainą išvis nesvarsčiau. Deja, pradėjusi studijuoti supratau – tai nėra, ko aš noriu. Gal todėl ir aktyviai neieškojau praktikos studijuodama, o patraukiau į visai kitą sritį – optiką.

Dirbai su optika, graviravimu, o dabar užsiimi grafiniu dizainu. Kaip sekėsi derinti šias, atrodytų, nesuderinamas veiklas?

Atsikrausčiau į Vilnių, ėmiau dairytis darbo. Radau skelbimą, kad ieško konsultantės optikos parduotuvėje. Darbą gavau, bet nebegalėjau jo derinti su studijomis. Tada nuėjau bandyti į graviratorės vietą. Labai gerai atsimenu savo darbo pokalbį. Net nesupratau, ko tiksliai jie ieškojo: lyg konsultanto, lyg su aparatu kažką daryti reikės. Paklausė, ar piešiu? Piešdavau ir mano rankos nėra abi kairės. Darbą gavau, pirmąsias savaites graviruodavau viską iš eilės, norėjau greičiau viską išmokti. Teko ir maketuoti. Pačiai juokinga būdavo klausti klientų, kaip jie nori matyti išdėstytą tekstą. Dauguma sakydavo: „Jūs nuspręskit, geriau žinot“. O aš mintyse juokdavausi – prieš mėnesį net nežinojau apie tokį darbą, bet jis ėmė vis labiau patikti. Klientai atnešdavo įvairiausius daiktus, prašydavo išgraviruoti tekstą. Neretai tekdavo jį pačiai galvoti, mąstyti, kaip graviruoti, kokį šriftą pritaikyti, kad viskas puikiai ir įskaitomai matytųsi.

Tačiau vėliau su šeima nusprendėte emigruoti?

Su draugu išvykome į Londoną. Ten gimė abu mūsų vaikai, tačiau sutarėme, kad grįšime į Lietuvą, kai pirmajam reikės į mokyklą. Londone dirbau akių klinikoje, įstojau mokytis Creative Computing, bet antras nėštumas planus pakeitė. Studijų buvo gaila, bet nusprendžiau: tęsiu karjerą tik užauginusi vaikus. Kad reikia studijuoti IT, nusprendžiau ne aš, o vyras. Spyriojausi – man 29-eri, esu per sena kažką keisti. Grįžusi į Lietuvą supratau: namuose būti su vaikais daugiau negaliu, man reikia veiklos.

Ir čia užkabino BIT reklama, kad studijos puikiai tinka mamoms?

Taip, esu reklamos auka ir ji mane patraukė Facebook pamačiau, kad studijos yra puikus sprendimas esant „vaiko priežiūros atostogose“. Savo mažąją dukrą išleidome į darželį, o berniukui suradome auklę, kuri jį vežė į treniruotes.

Kaip sekėsi studijuoti ir derinti mamos bei studentės vaidmenis?

Dėstytoja mane sužavėjo. Jau pirmos paskaitos pabaigoje uždavė krūvą namų darbų ir jie įtraukė! Illustrator programai pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio. Miegoti nueidavau 1-2 val. ryto, o keldavausi 6 val. Už mokslus sumokėjau savo lėšomis – buvo galimybė tai padaryti sumą išdalinus į tris mėnesius. Multimedijos studijos sudarytos iš grafinio dizaino, animacijos, fotografijos ir audio-video programų. Prasidėjus animacijai, supratau, kad vis tik mano stiprioji pusė yra grafinis dizainas ir turiu jam skirti daugiausia savo laiko. Tai ir dariau kryptingai. Namų darbus visada atlikdavau laiku, nes darydavau juos iš karto. Puikiai žinau – turint vaikus, rytoj gali kuris nors iš jų susirgti. Tad viską susiplanuoji ir darai tada, kada reikia.

Ir Institutas tapo tuo postūmiu imtis širdžiai mielos veiklos?

Dėstytoja pranešė, kad viena spaustuvė ieško praktikantų su galimybe įsidarbinti. Nieko nelaukusi, išsiunčiau savo CV ir darbų pavyzdžius. Gavau kvietimą atlikti praktiką. O po jos manęs paklausė, ar norėčiau dirbti dizainere-maketuotoja. Pati nepatikėjau, kad viskas taip greitai įvyko. Darbas – tobulas, sąlygos – puikios. Nors pradžia nebuvo lengva: praktiką atlikau dar vykstant studijoms prieš pat Kalėdas. Ryte, nuvežusi vaikus į mokyklą ir darželį, keliaudavau į spaustuvę. Iš jos – tiesiai į studijas. Po jų pasiimdavau vaikus, grįžusi namo užmigdydavau ir sėsdavau daryti namų darbus. Tada imdavausi privačių užsakymų. Tempas buvo sunkus, bet viskas įmanoma.

Tu ir grafinis dizainas: koks dabar jūsų ryšys?

Grafinis dizainas dabar tapo mano hobiu, kuris neša pelną. Mėgstu įsijungti Pinterest ar Behance ir ieškoti, žymėtis tai, kas man patiko. Visai kitaip žiūriu į plakatus, stendus, visokias iškabas, ypač pastebiu logotipus. Imuosi visų darbų, kad įgyčiau daugiau praktikos. Taip pat planuoju toliau tęsti mokslus. Mano planuose UX/UI dizainas, bet dabar dar porą metų tikrai noriu dirbti su spauda.

Tavo sėkmės istorija – puikus įkvėpimas kitiems. Ką patartum svarstantiems rinktis BIT?

Palinkėčiau visiems, svarstantiems ir dvejojantiems žmonėms, pabandyti. Indira Gandhi yra pasakiusi: „Galimybės neatsiranda iš niekur – jas reikia susikurti ir užsidirbti. Tai reikalauja atkaklumo ir drąsos“. Blogiausiu atveju, prarasite tik laiką, o geriausiu – gausite naują pradžią savo gyvenime.

Ačiū už pokalbį!

Šiandien mergina, gyvendama prabanga ir modernumu dvelkiančiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ragina visus, nepatenkintus esamu darbu, išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį.

Kodėl nusprendei mokytis Baltijos technologijų institute?

Sužavėjo BIT programos grafikos dizaino kursas, kuriame galėjau per palyginti trumpą laiką išmokti ar patobulinti žinias.

Kokias žinias, įgūdžius suteikė lankyti kursai? Kas labiausiai juose patiko?

Labiausiai patiko kurti „banerius“ (reklaminius skydelius) su tokiomis programomis, kaip Adobe Photoshop, Adobe Illustrator. Išmokau kurti internetinę svetainę su programa Wix. Taip pat patiko puikus dėstytojas Paulius Zaviša, kuris buvo kantrus, atsakingas ir drąsinantis kurti.

Kaip pritaikei kursuose įgytus įgūdžius?

Su kolegomis kūrėme ,,Canon“ ekspozicijos dizaino pristatymą, kuriam reikėjo panaudoti visas kursuose išmoktas programas.

Papasakok apie savo dabartinę veiklą.

Šiuo metu gyvenu Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kurie pasižymi tviskančia prabanga, nauju dizainu ir kultūriniais skirtumais dizaino koncepcijoje. Įkūriau asmeninę dizaino svetainę.

Kodėl nusprendei dirbti ne samdomą darbą įmonėje, o savarankiškai?

Patinka keliauti, o samdomas darbas įpareigoja pasilikti vienoje vietoje ilgesnį laiką. Dirbant sau reikia tik kompiuterio ir interneto – tada gali dirbti iš kur tik nori. Tai turbūt labiausiai ir sužavėjo.

Kaip skiriasi Jungtinių Arabų Emyratų klientai ir užsakovai iš Europos?

Klientai nelabai daug kuo skiriasi. Visi nori tobulumo.

Kaip klientai susiranda Tave? Ar ieškai jų pati?

Klientai dažniausiai mane susiranda per internetinę paiešką, tačiau būna, kad ieškau jų ir pati ar juos rekomenduoja draugai.

Ar sunku dirbti su didelių prekės ženklų dizaino sprendimais? Kuo išsiskiria darbas su didelėmis, garsiomis įmonėmis?

Didelės kompanijos turi savo darbo specifiką. Jose dirba begalė žmonių, o jie visi turi savo nuomones. Galbūt dirbant su jais sunkiausia buvo pagrįsti savo nuomonę, nes žmonių požiūris keičiasi kas 5 minutes, o darbus reikia atlikti čia ir dabar.

Ką patartum tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą ir nori jį keisti, tačiau nedrįsta. Nuo ko jiems reikėtų pradėti?

Patarčiau pradėti užsiimti nauja veikla, nesėdėti vienoje vietoje, nebijoti ir žingsnelis po žingsnelio, kantriai pradėti kurti ir dirbti tai, kas patinka. Kai labai nori, ankščiau ar vėliau tai įvyksta. Tiesiog tam reikia pastangų.

Ačiū už pokalbį!

Programuoti pradėjai labai anksti – ar iki šiol tai yra pagrindinis pomėgis?

Visada buvau ramaus būdo, užsidaręs savyje. Turėjau geriausią draugą – kompiuterį, bet, aišku, atsirasdavo laiko ir draugams iš kiemo ar mokyklos. Visada domėjausi programavimu, naujausiomis technologijomis. Prieš gerus dešimt metų pradėjau programuoti WAP. Nepamenu, kodėl baigiau – galbūt todėl, kad jis tapo mažiau populiarus.

Vyresnėse klasėse ėmiausi Pascal, vienintelis mokykloje tris metus iš eilės dalyvavau Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) organizuojamame konkurse / viktorinoje „Iftorina“. Tačiau negyvenu vien virtualiai: užsiimu origamiu, papercraft, o didžiausia svajonė nuo vaikystės – aplankyti visas pasaulio šalis. Nors dar daug trūksta, bet stengiuosi jos siekti.

Nors keliavai po pasaulį, viena svarbiausių kelionių buvo iš Joniškio į Kauną, kai atvažiavai studijuoti, bet studijas metei?

Teisybę pasakius, ne aš studijas mečiau, o jos – mane. Įstojau į informatiką VDU, tačiau niekada nebuvau geras teoretikas, man sunku išmokti teoriją. Ypač, jei ji manęs nedomina. Universitetuose reikia mokytis daug su studijomis nesusijusių dalykų – tai buvo ne man.

Sakai, kad esi prastas teoretikas, bet, matyt, puikus praktikas?

Galima taip teigti. Studijuodamas puse etato įsidarbinau salės darbuotoju vienoje maisto prekių parduotuvėje. Vėliau tapau vyriausiuoju kasininku, galėjau užimti parduotuvės vadovo pareigas. Tačiau to nebesiekiau, buvo įvairių priežasčių. Kur dirbau, visur sekdavosi puikiai. Būdavau vienas iš geriausių darbuotoju – matyt, kad greitai mokausi ir stengiuosi, nesvarbu, ką daryčiau.

Turbūt todėl prieš porą metų Facebook pamatęs BIT bandomąjį testą, jį išlaikei gerai ir įstojai į institutą?

Istorija ilgesnė. Nebaigęs studijų, mečiau ir programavimą. Tačiau mane tikrino IQ testu per šauktinių į kariuomenę atranką ir tada paklausė – kodėl aš dirbu vyriausiuoju kasininku, jei galiu siekti daugiau? Tai mane privertė susimąstyti ir grįžti prie programavimo. Vėliau pamačiau BIT bandomąjį testą, išlaikiau gerai – tikriausiai todėl, kad visada buvau tiksliukas ir man tokie dalykai sekdavosi.

Studijuoti puikiai sekėsi ir institute?

Kursai, kuriuos finansavo Užimtumo tarnyba, truko 6 mėnesius. Pirmuosius du mokėmės Front End, likusius – Java programavimo. Prieš kursų pradžią turėjau daug laiko, todėl savarankiškai lukštenau Front End ir pradžia buvo paprasta. Sunkiau – su Java, nors sekėsi lengviau nei maniau. Kalbant apskritai, išlavinau įgūdžius dirbti komandoje, spręsti problemas.

Programavimo išmokau daugiau nei studijuodamas VDU. Labai pasisekė su dėstytojais per abi Java mokymų dalis – jie buvo tikri profesionalai, turintys daug metų programavimo patirties. Vienas – netgi 20. Jų gebėjimas perteikti žinias – tiesiog puikus: belieka mokytis, o mesti net minties nebuvo.

Ir iš BIT – tiesiai į tarptautinius programavimo vandenis?

Pradėjau praktiką milžiniškoje tarptautinėje kompanijoje KAYAK. Pradžia buvo sunkoka, nes įmonė – pasaulinė, turinti ofisus nuo JAV iki Australijos. KAYAK kuria skrydžių, viešbučių, automobilių nuomos paieškos sistemas. Projektas labai platus, o aš darbe palaikau esamas paieškos sistemas ir tobulinu jų funkcionalumą. Draugams dabar sakau: mėgstu keliauti ir dirbu su tuo susijusį darbą.

Galėčiau spėti, kad jį įtrauktum į savo gyvenimo pasiekimus. O kokias padarei didžiausias 3 klaidas ir, jei turėtum galimybę kažką keisti, ar pasinaudotum?

Pirmoji – pasirinkimas mokytis universitete. Verčiau būčiau stojęs į kolegiją ar važiavęs į užsienį. Antroji – kad ten nesimokiau teorijos. Dabar stengčiausi tai pereiti. O trečioji – padaryta programavimo pertrauka. Jos nebekartočiau. Būtent grįžimą į programavimą pavadinčiau vienu iš didžiausių pasiekimų. Kaip ir dabartinį širdžiai mielą darbą. Ir, žinoma, sėkmingus mokslus Baltijos technologijų institute.

Vadinasi, ir kitiems patartum rinktis BIT?

Be abejonės! Palinkėčiau niekada nemesti galimybės žengti į IT pasaulį ir institutas yra puikus tramplynas. Žinoma, nuo jo reiks atsispirti patiems. Tačiau, jei imsite tai, ką duoda BIT, ir patys sparčiai mokysitės, vieną dieną galime tapti kolegomis.

Ačiū už pokalbį!

Galiausiai Nerijus Pačėsa sugrįžo į švietimo sritį vedinas naujos ambicijos – sukurti stiprų, sėkmingus informacinių technologijų srities specialistus ruošiantį institutą. Būtent to jis siekia vadovaudamas Baltijos technologijų institutui (dar žinomam „BIT“ vardu). Nerijus šiandien dalinasi savo mintimis apie IT srities ateitį ir tai, kaip gimsta šios srities talentai.

Kaip vertinate IT darbo rinkos potencialą šiuo metu? Kaip ši rinka pasikeis per ateinančius 10 metų?

Dabar turime žinių, kad Lietuvoje trūksta apie 10 tūkstančių informacinių technologijų specialistų. Pasaulyje šie skaičiai susidaro šimtatūkstantiniai. Matome, kad kompanijos, nesugebėdamos surasti reikiamų darbuotojų, pačios turi savo specialistų ugdymo akademijas. Vadinasi, trūkstant tinkamai parengtų IT specialistų, įmonės užsiima ne pagrindine savo veikla, o darbuotojų apmokymais. Šios srities potencialas jau dabar yra didelis, o kalbant apie ateitį – jis tik didės. Reikia suvokti, kad ateityje tam tikras programavimo lygmuo taps privalomu daugelyje profesijų. Sritys, kurios yra susijusios su skaitmenine rinkodara, finansais, inžinerija reikalaus vis daugiau programavimo žinių.

Kodėl pasirinkote žengti į IT švietimo sritį, o ne, pavyzdžiui, į vadybą, ekonomiką ar panašiai?

Informacinės technologijos – didžiausią potencialą turinti sritis, kuri apsijungia su beveik visomis kitomis sritimis. Nebelieka sričių, kuriose galima būtų ignoruoti informacines technologijas. Net ir vadovui bus sudėtinga siekti karjeros aukštumų, neturint tam tikrų IT srities žinių. Šiandien, net žvelgiant iš vartotojo pozicijos, reikia IT žinių, kad galėtum naudotis verslo valdymo, apskaitos sistemomis, kurių duomenis, būdamas vadovu, turi mokėti valdyti. Todėl ir mano interesas šiai sričiai – didelis.

Kiek praėjo laiko, kol ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas tapo žinomas bei gerbiamas? Kaip manote, per kiek laiko užkariausite rinką su Baltijos technologijų institutu?

ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui pasiekti solidų tarptautinį pripažinimą prireikė gerų 10-ies metų. Lietuvoje jo sulaukta kiek anksčiau, nors taip pat nebuvo lengva pasiekti pripažinimą, ypatingai tokioje srityje, kurioje beveik kiekvienas universitetas turi savo programas, ir visi skelbiasi, kad jų programos puikios.

ISM universitetas neturėjo ryškaus programų išskirtinumo. Pripažinimą reikėjo užsitarnauti per studijų kokybę, stiprią metodinę pusę, ugdant kompetencijas, lemiančias sėkmę profesiniame gyvenime. IT srities specialistų ugdyme taip pat dalyvauja daugybė aukštojo mokslo bei neformalaus ugdymo institucijų.

Sėkme galime vadinti tai, kai IT išsilavinimą turintis žmogus geba puikiai įsilieti į kompaniją, suprasti verslo kalbą, verslo procesus, vadybos įtaką rezultatams. Kuo daugiau Baltijos technologijų institutas turės sėkmingų absolventų, tuo greičiau rinkoje būsime pripažinti ir geriau vertinami. Taip buvo ir su ISM universitetu.

Kai darbdaviai pamatė, kad ISM universiteto absolventai ateina į darbo rinką pajėgesni, gebantys greičiau integruotis į organizaciją, greitai ši žinia pasklido tarp darbdavių, kurie ėmė itin vertinti šios ugdymo įstaigos paruoštus specialistus. Baltijos technologijų institutas taip pat eina šiuo keliu.

Koks, Jūsų manymu, yra Baltijos technologijų instituto sėkmės receptas, kad vis daugiau studentų pasirenka mokslus būtent čia?

Tam gali būti kelios priežastys. Bet kokioje mokykloje, ypač susijusioje su IT, turi būti stiprus praktikos elementas. „BIT“ institute dirba tik tie dėstytojai, kurie yra praktikai, atėję iš verslo pasaulio. Kita mūsų stiprybė – daug praktikos, kuri susideda iš praktinių užduočių atlikimo ir realios praktikos įmonėse. Ir trečias dalykas – turime pažangią metodiką, kaip ugdome savo studentus, koks yra dėstytojų pasirengimas, kaip jie sugeba pateikti sudėtingus dalykus paprastai ir parodyti, kaip šie yra įgyvendinami praktikoje. Praktika ir dėstymo metodinė kokybė lemia mūsų sėkmę.

Kokiems žmonėms nerekomenduotumėte studijuoti Baltijos technologijų institute?

Bet kurioje srityje nereikėtų studijuoti tiems, kurie nesižavi ta sritimi, kurią renkasi, o tik galvoja, kad „štai, galbūt šioje srityje gerai uždirbsiu, pabandysiu stoti“. Paprastai tokiems asmenims nepasiseka. Norint kažką pasiekti IT srityje, reikia ja domėtis ir norėti į ją gilintis, nuolat tobulėti, mokytis. Jei į studijas ateina žmogus, kuris nieko negali pasakyti apie šiuolaikines informacines technologijas, programavimo kalbas, nežino kokios pasaulyje ar Lietuvoje kompanijos vyrauja ir yra pažangiausios šioje srityje, jam ne tik nereikėtų stoti į šios srities mokslus, bet ir juos pabaigus nevertėtų tikėtis gauti gerą atlyginimą.

Kaip manote, kokį didžiausią iššūkį patiria studentai, siekiantys karjeros IT srityje?

Manyčiau, pirmas dalykas – nėra lengva aiškiai apsibrėžti sritį, kurioje norėtum save pozicionuoti. IT yra labai abstraktu, o verslas ieškodamas darbuotojų dažnai reikalauja labai aiškių kompetencijų. Dažnai studentai, net ir pabaigę su IT susijusias studijų programas, nėra tikri, kur norėtų save išreikšti. Jie blaškosi, negali atrasti sau aiškios pozicijos versle. Kitas iššūkis – visų, IT srityje siekiančių karjeros, sėkmę lemia tai, kaip jie geba įsiklausyti į verslo poreikius.

Deja, tokių žmonių nėra daug. Dauguma norėtų, kad jiems būtų aiškiai suformuluota užduotis, ir jie galėtų dirbti savo darbą, o versle tai daryti tampa sunku, nes visi procesai yra integruoti. Trečiasis iššūkis – IT sritis savaime atrodo labai patraukli, bet iš tikrųjų didžiausią vertę sukuria tie, kurie geba prisidėti prie verslo procesų automatizavimo (tiek veikloje, tiek vadyboje).

Jei nesugebi kurti sprendimų, leidžiančių tai pasiekti, dirbsi daugiau techninio pobūdžio darbus, kurie nėra ypatingai gerai apmokami. Labiausiai vertinami ir didžiausią atlyginimą gauna tie IT specialistai, kurie geba kurti optimizuojančius sprendimus.

Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti Lietuvos talentų ugdymo strategija?

Kalbant apie aukštąjį mokslą, didžiausias dėmesys nacionaliniu lygmeniu turėtų būti skirtas paskatoms verslui įtraukti į darbo rinką studijuojančius. Dabar visa tai yra palikta ugdymo įstaigų geranoriškam susitarimui su verslu. Atrodo, tarsi verslas pats turėtų domėtis gerais studentais, talentais, o aukštosios mokyklos turėtų būti suinteresuotos, kad studentai vykdytų praktiką įmonėse. Visgi verslui priimti praktikantą yra didelis iššūkis: pradedant teisiniais aspektais ir baigiant personalu, kuris bus atsakingas už jo įtraukimą, užduočių formulavimą.

Mano manymu, talentai gali išaugti tik interaktyvioje aplinkoje, kurioje praktika – svarbiausias elementas. Talentingas žmogus, pasinėręs į bet kokios srities teoriją, gali tapti talentingu mokslininku, bet jis netaps talentingu tos srities darbuotoju. Todėl ypatingai svarbu, kad didžiausios pastangos būtų sutelkiamos į paskatas verslui norėti priimti jaunus, besimokančius žmones įgyti praktinio darbo įgūdžių.

Kaip vertinate tai, kad kai kuriems studentams profesinėse mokyklose valstybė finansuoja studijas? Ar tai veikia jų studijų rezultatus?

Be abejonės – veikia. Natūralu, kiekvienas norėtų studijuoti ir už tai nemokėti. Iš vienos pusės – ne visi gali susimokėti, todėl tai skatina dėti didesnes pastangas, siekti geresnių rezultatų, kad mokslas būtų nemokamas. Iš kitos pusės, tie, kurie moka už mokslą (ypač iš savo, o ne tėvų kišenės), taip pat stengiasi. Faktas, kad tam tikra stipendijų sistema, kuri pastebi talentus ir finansuoja jų mokslą, stipriai prisideda prie talentų ugdymo.

Net ir institucijos, kurios rengia specialistus, gavusios paskatas iš valstybės, taip pat gali daugiau investuoti į ugdymo kokybę, pritraukti daugiau studentų, kurie bus linkę siekti geresnių mokymosi rezultatų.

Ačiū už pokalbį!

Kokia pagrindinė Tavo veikla buvo iki Baltijos technologijų instituto kursų?

Prieš pradėdamas programavimo kursus dirbau sporto klube ir laukiau rudens, nes planavau stoti į universitetą studijuoti IT.

Kaip susidomėjai IT sritimi?

Metęs kolegiją nežinojau, ką noriu toliau veikti. IT pasirodė visai priimtina sritis. Buvau truputį su ja susipažinęs, mokykloje šis dalykas sekėsi gerai, traukė darbo pobūdis ir tai, kad IT sritis verčia nuolat mokytis, kas man yra didžiausias privalumas.

Kodėl nusprendei pradėti mokytis Baltijos technologijų institute ir kaip pasirinkai konkrečią programavimo kalbą?

Baltijos technologijų instituto pavadinimą išgirdau Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba). Rinkausi ilgąsias Java programavimo studijas, nes tuo metu nežinojau, ką noriu programuoti. Java programavimo kalba siūlė daugiausiai ateities galimybių, todėl ją ir pasirinkau.

Kaip į tokį sprendimą reagavo Tavo draugai, artimieji?

Atrodo visi reagavo gerai.

Kaip sekėsi mokytis BIT? Ar kursuose gavai tai, ko tikėjaisi? Su kokiais iššūkiais susidūrei? Kokie įgūdžiai bei žinios buvo naudingiausios?

Dar gimnazijoje pastebėjau, kad man geriausiai sekasi mokytis trumpais, bet intensyviais intervalais, o ilgiau besimokant mano produktyvumas stipriai nukenčia. Moku mokytis, žinau kaip man geriau, todėl man BIT kursai nebuvo sudėtingi. Tam didžiausią įtaką padarė geras dėstytojas. Į kursus atėjau nieko nesitikėdamas. Žinojau tik tai, kas per daiktas yra HTML, ir tai, kad Java yra plati kalba.

Iš pradžių viskas pasirodė sudėtinga: nuo mygtukų spalvinimo iki duomenų bazių struktūrizavimo. Pirmą kartą buvo sunku, antrą – taip pat sunku, po dešimto karto jau tapo daug aiškiau. Kuo labiau gilinausi, tuo lengviau buvo studijuoti. Didžiausias iššūkis buvo praktikos ir darbo ieškojimas. Naudingiausias įgūdis, gautas kursų metu, – greitas „googlinimas“, o naudingiausios žinios – patys pagrindai (duomenų struktūros, algoritmai, http).

Kaip greitai po kursų baigimo pavyko įsidarbinti? Kaip manai, kokie gebėjimai ir Tavo asmeninės savybės lėmė greitesnį įsidarbinimą po kursų?

Skambučio dėl darbo sulaukiau eidamas namo po paskutinės dienos praktikoje. Prieš kvietimą dirbti man davė išspręsti mažą užduotį, o prieš pasirašant sutartį dar davė atlikti testą, kad įsitikintų, ar nedaviau kažkam kitam išspręsti užduoties už mane. Turėjau keletą darbų „GitHub“ platformoje, aiškiai parašiau, ką moku, ko tikiuosi. Manau, kad greitai tobulėjau. Galbūt iš CV ar bandomojo laikotarpio darbdavys tai pastebėjo ir mane pasiliko.

Papasakok apie savo dabartinę darbovietę ir savo pareigas. Kaip atrodo įprastinė Tavo darbo diena? Kokias užduotis atlieki? Kaip jautiesi šioje darbo vietoje?

Dabar dirbu įmonėje Scoding. Tai – puiki darbovietė. Nežinau, ko kito galėčiau norėti. Aš pats didžiąją laiko dalį dirbu su Laravel, kartais su plain PHP, žinoma, tenka parašyti ir JavaScript kodo. Įprasta darbo diena praeina labai greitai. Daug laiko praleidžiu kurdamas naują funkcionalumą, dar daugiau – taisydamas tai, ką vakar sukūriau.

Kas programuotojo specialybėje labiausiai patinka? Ką laikai didžiausiu šios profesijos privalumu. Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, pradėjus dirbti šioje srityje?

Ši specialybė verčia mokytis ir galvoti. Didžiausias privalumas – darbas biure su visais to privalumais (įskaitant ir poilsio akimirkas žaidžiant stalo futbolą). Nebeįsivaizduoju kitokio darbo.

Kaip įsivaizduoji tolimesnį savo profesinį kelią ir karjerą? Ko dar norėtum išmokti, pasiekti?

Tolimesnis kelias paprastas – toliau dirbti ir tobulėti. Kartais pagalvoju apie universitetą, bet nežinau, ar prisiversčiau 4 metus ten „tupėti“. Tiesiog tai ne man. Tikrai dar kartą rinkčiausi Baltijos technologijų institutą, nes čia per trumpą laiką galima išmokti labai daug naudingų dalykų. Malonu dirbti su BIT dėstytojais, o kursų metu labai greitai galima pajusti progresą, kas motyvuoja mokytis dar daugiau.

Kaip manai, kokių kompetencijų prireiks norint išlikti darbo rinkoje paklausiu ir konkurencingu programuotoju?

Svarbiausia – neatsilikti nuo naujų technologijų, tačiau nepamiršti ir pagrindų.

Dėl darbo iškeitei gyvenamąją vietą Klaipėdoje į naują – Kaune. Ar nebuvo sunku ryžtis tokioms permainoms? Ką patartum tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą, tačiau baiminasi pokyčių, abejoja savo galimybėmis siekti programuotojo karjeros?

Persikelti į kitą miestą nebuvo sunku, nes Kaune jau turėjau kur laikinai gyventi, taip pat čia studijuoja mano mergina. Jei kažkas labai bijo ar negali visko keisti, siūlyčiau susidėlioti konkrečius tikslus, susikurti planą, kaip to siekti.

Dėkui už pokalbį!

Apklausos rodo, kad į populiariausių Naujųjų metų pasižadėjimų dešimtuką patenka ir noras susirasti darbą. Programuotojai – ne išimtis ir nors rinkoje šių darbuotojų poreikis nemažas, įdarbinimo specialistai teigia: jų dabar dažniausiai ieško patys darbdaviai, o ne atvirkščiai. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad darbo pokalbiui ruoštis net nebūtina: karjera tarsi padėta ant lėkštutės – belieka mėgautis ir dideliu atlyginimu, ir idealiomis darbo sąlygomis. Tačiau specialistai mano kitaip, įsitikinę, kad IT rinkoje ypatingai greitai matomos suvaidintos kompetencijos ir neretai jos patikrinamos techninėmis užduotimis.

Darbo skelbimų skaičius – apgaulingas

Personalo valdymo įmonės „Emplonet“ IT projektų vadovų Megės Ievos Baronienės ir Nerijaus Kinderio teigimu, šiuo metu rinkoje vertinamos ne tik techninės kompetencijos. Anot specialistų, ypač svarbus ir asmeninis bei nepertraukiamas domėjimasis, tobulėjimas ir iniciatyvumas. Darbdaviai vertina ir aukštą emocinį intelektą, bendradarbiavimo įgūdžius, gebėjimą lanksčiai, kūrybiškai bei pozityviai spręsti įvairias problemas.

M. Baronienė sako, kad už šias savybes įmonės pasiruošusios ir atsilyginti. Pasak jos, nors darbo užmokestis priklauso nuo technologijos ar specialisto lygio, pradedantysis programuotojas šiuo metu rinkoje vertinamas nuo 500 iki 1000 eurų neto, patyrusiam IT specialistui mokama nuo 2000 eurų.

„Toliau ribų nėra. Turint daugiau atsakomybių, atlyginimas auga proporcingai. Konsultuojantys, pavaduojantys, lyderiaujantys ar mokantys kitus – uždirba daugiausiai. Kalbant apie darbo skelbimus, jų IT specialistams vidurkis – išties nedidelis, ypatingai, jei lyginsime populiariausias paieškos svetaines. Vienoje jų šiuo metu tokie pasiūlymai Vilniuje sudaro vos 12,3 proc. visų ieškomų pozicijų, Kaune – 1,8 proc. Bendras kiekis, neišskiriant pagal miestus, yra 7,67 proc. visų aktyvių darbo skelbimų”, – sako pašnekovė.

IT rinkai yra ir atskiros darbo skelbimų svetainės, skirtos tik programuotojams.

„Verta pabrėžti – skelbimai IT specialistų paieškai yra mažiau efektyvūs nei kitų specialybių darbuotojų pritraukimui. Tikrai patyrę programuotojai stipriai graibstomi ir, dažniausiai, turi darbą – tiesiog keičia iš vieno į kitą, o darbdaviai juos susiranda patys. Skelbimų sklaida yra viena iš aktyvių kandidatų paieškos strategijų, o IT specialistai priskiriami pasyviems. Todėl jiems rasti ir pritraukti naudojami kiti metodai. Tai rodo ir nedidelis skelbimų skaičius darbo paieškos svetainėse”, – komentuoja M. Baronienė.

Darbo pokalbis – svarbu

Kadangi darbdaviai IT specialistus susiranda patys, M. Baronienė programuotojus priskiria prie išskirtinės darbo ieškančiųjų grupės. Anot pašnekovės, dėl šios priežasties neretai jie tampa sąlygų diktuotojais, kadangi neturi, ko prarasti: „Įprastai, programuotojai jau dirba prie įdomių projektų, turi patogias darbo vietas, tad nauji iššūkiai vilioja tik tada, jei siūloma daugiau, nei turima. Dėl stiprių bei stipresnių specialistų vyksta įnirtingos kovos rinkoje ir darbdaviai kartais netgi linkę varžytis tarpusavyje”.

Pašnekovei antrina N. Kinderis, teigdamas, kad dažniau patys darbo ieškosi mažiau patirties turintys ar pradedantys karjerą specialistai. Tie, kurių bagažas – solidus, yra medžiojami, turi aukštesnius nei rinkos vidurkis atlyginimo lūkesčius, ir, galima sakyti, savimi pasitiki labiau nei kitų specialybių atstovai. Tačiau V. Kinderis priduria – tai diktuoja pati rinka: IT specialistų paklausa visuomet buvo, yra ir, tikriausiai, dar ne vienerius metus išliks didesnė nei pasiūla.

Susitikus su darbdaviu, svarbiausia – buvimas savimi, nuoširdumas ir profesionalumas.

Taip gali susidaryti įspūdis, kad darbo pokalbis yra tik kitų specialybių darbuotojų išbandymas. Kyla klausimas – jei rinkoje programuotojai graibstomi, kodėl jie turėtų sukti galvą, įtiks darbdaviui ar ne?

„Darbo pokalbis – svarbus. Susitikus su darbdaviu, svarbiausia – buvimas savimi, nuoširdumas ir profesionalumas. IT rinkote ypatingai greitai matomos suvaidintos kompetencijos ir neretai jos patikrinamos techninėmis užduotimis. Todėl labai vertinamas ir atvirumas. Taip pat, reiktų gebėti pagrįsti savo patirtį ir motyvaciją, nupasakoti vykdytus projektus ir savo vaidmenį juose. Kalbėti konkrečiais pavyzdžiais iš darbinės patirties, pristatant situaciją, veiksmus ir rezultatą bei pasekmes”, – dalinasi patarimais M. Baronienė.

Anot specialistės, svarbu suvokti, kodėl ir kur norima dirbti, tai tinkamai atskleisti darbdaviui. Ji rekomenduoja pasidomėti įmone, į kurią kandidatuojama: daug informacijos apie veiklos pobūdį, komandą bei kultūrą galima rasti internete, kompanijos svetainėje, rekvizitai.lt.

Pasak M. Baronienės, taip lengviau susidaryti platesnį vaizdą ir identifikuoti, matote save potencialioje  darbovietėje ar ne: „Verta nepamiršti, kad per darbo pokalbį abi šalys yra lygios. Renkasi ne tik darbdavys, bet ir kandidatas”.

Nerandantiems darbo siūlo praktiką

Specialistei antrina šiuo metu kompanijoje „IBM“ dirbantis buvęs „Baltijos technologijų instituto“ studentas Rimantas Rozga. Programuotojo karjeros pokytis įvyko labai brandaus amžiaus, ieškant prasmingesnės ir įdomesnės veiklos. IT specialistas pasakoja, kad darbas pats jį susirado, o ne atvirkščiai, tačiau susidurti su iššūkiais įsidarbinat – teko.

„Gavau užduotį ir ją atlikau iki galo, net daugiau, nei buvo tikėtasi. Nors dabar būčiau daręs dar kitaip – geriau. Šį darbą gavau kaip antrą bandymą. Pirmai darbovietei mane rekomendavo asmeniškai, pokalbis lyg ir pavyko, bet jie pasirinko kitą kandidatą. Aš net savo darbo jiems nepristačiau. Tai buvo mano klaida, bet dabar suprantu, kad net ir tai padaręs, nebūčiau juo patenkintas. Į dabartinę darbovietę parašiau laišką, ieškojau praktikos, gavau užduotį, ją pristačiau. Vėliau buvo dar trys pokalbiai ir testas. Po maždaug mėnesio mane pakvietė ne į praktiką, o terminuotai sutarčiai”, – prisimena R. Rozga.

Jei darbo vis tik rasti nepavyksta, išeitimi N. Kinderis vadina įmonėse atliekamą praktiką. Pasak specialisto, ji nebūtinai garantuoja darbo vietą, tačiau, praktikantui rodant iniciatyvą, pozicija tikrai gali būti pasiūlyta.

„Tai vyksta vien dėl minėto specialistų trūkumo. Lietuvoje yra ne viena įmonė, kuri taiko gerąją praktiką augintis savo darbuotojus būtent tokiu būdu. Programuotojus ruošiančios mokyklos ar pačių kompanijų vykdomi kursai kloja kelią jaunų specialistų karjerai. Norint pakliūti į įmonių IT akademijas, nebūtina turėti daug patirties. Užtenka bent žinoti pradmenis ir sugebėti atlikti paprastą atrankos užduotį. Būtent tokį variantą ir patarčiau rinktis ilgai darbo nerandantiems”, – teigia N. Kinderis.

Kuomet rinkausi, kur eiti mokytis, institutai ir kursai nebuvo labai populiarūs. Norint ko išmokti, reikėjo keliauti į universitetą. Tačiau, atsižvelgus į visas asmenines finansines galimybes, aukštasis mokslas nebuvo išeitis.

Todėl visų atsakymų, kaip ir daugelis, ieškojau Google: „Grafikos dizaino kursai“, „Grafikos dizaino mokykla“ ir panašiai. Taip netyčia atsidūriau „Baltijos technologijų instituto“ (BIT) svetainėje, kurioje atlikau testą apie sau labiausiai tinkančią IT sritį. Kursai pasirodė per trumpi, bet multimedijos dizaino studijos skambėjo kaip nuostabus planas.

Instituto pasirinkimas – finansavimas

Perskaičiau visas studijų ir kursų programas, žmonių atsiliepimus, googlinau, kaip pasidaryti reikiamus „namų darbus“. Nežinau, kodėl, tačiau visą laiką jutau pasitikėjimą BIT.

Kaip žmogus, planuojantis į priekį, pirma, nusprendžiau paskambinti į BIT, pasikalbėti apie pačias studijas, finansavimą, studijų pradžią, aptarti kitus klausimus. Sulaukiau malonių atsakymų ir paaiškinimo, jog dėl finansavimo geriausiai viską žino Užimtumo tarnyba (UŽT). Todėl kitas skambutis buvo jiems. UŽT viską paaiškino labai trumpai ir paprastai – galime pasirašyti dvišalę sutartį, bet turite būti nedirbantis asmuo.

Taip iškilo dilema – mesti darbą ir eiti mokytis ar likti darbe bei toliau skaityti studijų programas. Galiausiai, apsisprendžiau. Išėjau iš darbo, užsiregistravau UŽT, tik, atvykus į susitikimą su konsultante, atsakymas buvo paprastas – taip, galite prašyti finansavimo mokslams, bet šiuo metu projektas yra nepatvirtintas, o kada tai įvyks, dar nežinoma. Galite laukti. Tai kantriai ir dariau.

Prabėgus daugiau nei pusmečiui, konsultantė paskambino, sakydama, jog projektą patvirtino, mano prašymas priimtas ir galiu eiti mokytis. Apėmė toks džiaugsmas, jog net nepaklausiau, kaip viskas vyksta, ar reikia ateiti kažką pasirašyti. BIT dirbantys žmonės buvo malonesni nei UŽT, todėl paskambinau jiems, tik per laukimo laiką mokymų data dar nusikėlė. Pirma mintis – reikės vėl laukti UŽT patvirtinimo. Taip ir buvo. Vėl skambinu į BIT: pasakė, yra vilties, kad susirinks žmonių ir data bus atkelta anksčiau.

Visgi UŽT tvarka pasikeitė ir aš į finansuojamą vietą pretenduoti negalėjau. Galvojau, viskas. Vėl skambinu į BIT, sužinau, jog galima už studijas mokėti dalimis. Tai buvo mano „auksinis bilietas“. Tuomet žinojau – padarysiu viską, bet aš vis tiek eisiu mokytis.

Pasiruošimas paskaitoms

Paskaitoms tereikėjo kompiuterio, kuris „palaikytų“ kelias programas vienu metu neišsijungdamas ir gerai veiktų.

Viskas vėl atsirėmė į pinigus. Nebėgau į parduotuvę pirkti naujausio nešiojamo kompiuterio, atitinkančio lūkesčius. Pasitariau su keliais fotografais ir sužinojau: man puikiai tinka senutėlis 2011 / 2012 metų „MacBook Pro“. Tiesiog – reiktų šiek tiek pasitobulinti jo vidų.

Skelbimuose tokį galėjai rasti už 200 eurų. Aš investavau apie 100 eurų ir su juo dirbu iki šiol. Žinoma, kompiuteris bus darbo įrankiu, uždirbančiu pinigus, todėl, jei yra galimybė, siūlyčiau į jį investuoti. Tačiau – ar verta pirkti planšetę ir pieštuką?

Prieš studijas – nemanau. Jau studijuojant grafikos dizainą siūlyčiau pabandyti, šiek tiek pasimokyti, nes vis dažniau darbo skelbimuose tai nėra reikalavimas, bet privalumas.

Taigi, kalbant apie technologijas, studijų pradžiai tereikia kompiuterio ir noro mokytis.

Savo ruožtu aš prieš pirmąją paskaitą iki nukritimo jaudinausi. Ne dėl žmonių ar dėstytojų, o dėl to, kad nieko nemokėjau. Net nežinojau, kuo skiriasi pikselis nuo vektoriaus.

Taip – grafikos dizainas buvo mano svajonė, apie kurią beveik nieko nežinojau.

Galvojau, kad visi ateis viską mokantys, viską žinantys, o aš būsiu viena žiopla ir pasimetusi su milijonu klausimų. Tačiau – taip nebuvo.

Pirmoji paskaita – Grafikos dizainas

Pirmoji paskaita ir pirmasis modulis buvo grafikos dizainas. Jį pradėjo dėstytoja Lina ir mes – devyni, tokie pat kaip aš nieko nežinantys, studentai.

Visi susipažinom ir mus suvedė vienas noras mokytis. Susirinkom iš skirtingų kampų: buvo ir krepšininkų, ir ekonomistų, ir grožio specialistų.

Kompanija – įvairi, o dėstytoja – labai supratinga ir labai maloni. Kursas trunka du mėnesius ir per šį laiką mokysimės teoriją, darysime praktines užduotis, dirbsime ir namuose, o, norėdami įtvirtini žinias, atliksime tris projektus:

— Logotipas, vizitinė ir blanknoto dizainas klientui

— Reklamos komunikacija (šūkis, plakatas, baneriai)

— Būsimos animacijos kadruotė

Prieš pradedant pirmąjį projektą, pradėjome mokytis nuo pačių paprasčiausių dalykų. Tada man ir buvo atsakyta į klausimą, kuo skiriasi pikselis nuo vektoriaus.

Pirmoji programa, su kuria mokėmės – „Adobe illustrator“.

Pirmasis projektas su iliustratoriumi – „Della pizza branding“  

Dabar atrodo šiek tiek juokinga, nes tuomet maniau, jog įvaldyti visus įrankius, suprasti ir viską atsiminti reikės tikrai daug laiko. Pirmosios mūsų užduotys buvo atkartoti logotipus – paprastai sukurti žinomų prekių ženklų logo.

Mokėmės ir apie spalvas, šriftus, kaip juos derinti tarpusavyje ir ko vengti. Po truputį priėjome prie pirmojo projekto kūrimo.

Sužinojau, jog bet kokio projekto pradžia – moodboard. Išryškėjo kiekvieno stilius, lūkesčiai ir klausimai. Aptarus moodboard paskaitoje, kitas žingsnis – pirmieji logotipo bandymai.

Apsibrėžėme terminus: iki kitos savaitės pabaigos – pabaigtas logotipas. Tai moko disciplinos, kurios prireiks ateityje dirbant su klientais. Taip po kelių savaičių visi žiūrėjome į savo užbaigtus pirmuosius logotipus.

Kitas žingsnis – sukurti vizitines, meniu, blankus ir failus paruošti spaudai.

Po kelių savaičių ir konsultacijų projektas buvo baigtas. Nors iš pradžių, dėstytojai pasakius, jog šį darbą padarysime per keturias savaites, man, tokiai „žaliai“, tai atrodė neįmanoma. Tačiau pavyko ir, sakyčiau, net neblogai.

Kad mano žodžiai nebūtų iš piršto laužti, visus projektus vis dar laikau kompiuteryje ir noriu parodyti pirmąjį projektą.

Visą savo darbo eigą sudėjome į pristatymą ir kiekvienas aptarėme, kas gerai, o kas – ne. Tuomet – kitas etapas.  

Antrasis projektas ir pažintis su „Adobe Photoshop“

Pasidalinsiu, ką mums sakė dėstytoja: „Photoshopo galimybės yra beribės. Net ir po 10 metų patirties randi, ką naujo galima išmokti, kaip naujai manipuliuoti žmonių akimis“.

Kalbant atvirai, nesu photoshopo fanė. Iliustratorius man – lyg senas, geras draugas, o photoshopas – kolega, su kuriuo turiu bendradarbiauti tik dėl darbo. Na, šis ryšys – kaip ir nieko, tik labiau priverstinis nei nuoširdus. Tačiau –  tai visiškai individualu.

Antrasis projektas buvo reklamos komunikacija „Sportland“ žiemos kolekcijai. Reikėjo pristatyti plakatą, šūkį, banerius, kvietimą, programą ir juos paruošti spaudai.

Kiekviena grupė sugalvojo po skirtingą šūkį, mūsiškis – „Žiemok judesy“.

Išgirdęs tokį šūkį, įsivaizduoji banerį, kuriame ir matai tą judesį, o aš, tiesa pasakius, nenorėjau sukurti plakato, rodančio tai, ką girdi. Kartais geriausia yra apversti galvą ir pažiūrėti kitaip. Turint visišką laisvę, kartais eksperimentas atveda prie tiesesnio kelio, nei patogus ir saugus požiūris.

Gilindami savo projekto idėjas, mokėmės ir žaisti su naujais įrankiais, koreguoti nuotraukų spalvas (tai daugiau aptarsime fotografijos paskaitose). Taip pat, retušuoti, manipuliuoti keliomis nuotraukomis. Žodžiu, daryti viską, ko reikia.

Projekto eiga buvo labai panaši. Tiesa pasakius, labai panašiai dabar dirbu ir su klientais:

— Idėjos išsigryninimas

— Idėjų paieška internete

— Sketch

— Galutinis rezultatas

— Pristatymas

Užsiminiau, jog šūkis nebuvo mano koordinatės plakatui. Ten – nei žiemos, nei judesio. Pasirinkau modernesnį būdą, sukūriau dvi posterio versijas (vyriškąją ir moteriškąją). Bet tai tebuvo gairės, nes abejose panaudotos tik skirtingos spalvos. Mano kurso draugai tikrai daug ilgiau plušėjo su photoshopu. Vaizdavo pašokantį į orą žmogų iš pusnies ir ledo. Ko ten tik nebuvo. Mano versija – be sniego, pusnių. Tik minimalizmas ir modernizmas.

Baigus šį projektą, nelabai rūpėjo, ar jis kam patiks. Pati nuoširdžiai juo didžiavausi, džiaugiuosi, jog dėstytoja irgi galėjo matyti kitokį mano kampą. Niekas nei paskaitose, nei kursuose nebandė „įkišti“ į teisingus rėmus, liepti kurti tik tai, kas patiktų tavo klientui. Taip mokaisi pažinti savo balsą ir išmokti juo kalbėti.

Todėl antrasis projektas buvo savotiškas lūžis, suteikęs drąsos, o patirtis ir žinios pasirodė nepakeičiamos.  

Paskutinis – trečiasis projektas

Paskutinis mūsų projektas buvo kadruotės būsimai animacijai. Iliustracijų piešimo laukiau nuo studijų pradžios. Dar iki pastarųjų į jas žiūrėdavau Pintereste, galvodavau, kaip žmonės tai nupiešia.

Pasirodo, paprasčiau nei maniau. Turbūt amžinai būsiu dėkinga BIT, nes po studijų tai ir tapo mano varikliu. Manau, trys projektai su keliomis programomis ir sutiekia skirtingas saviraiškos formas, galimybes atrasti, kas yra tavasis the thing. Juo po studijų man ir tapo iliustracijos.  

Jei gerai pamenu, šits projektas buvo trumpesnis ir visiems jau lengvesnis. Grįžom prie pažįstamo Iliustratoriaus ir pradėjom idėjų generavimą.

Projekto mintis – sukurti animaciją apie socialinę ar globalinę problemą bei pasiūlyti jai sprendimus. Galėjome rinktis iš esamų temų arba sugalvoti savo. Todėl idėjos liejosi laisvai. Nuo išnykusio sniego dabartiniame amžiuje iki maisto švaistymo. Pastarąjį ir pasirinkau.

Savo idėjai išplėtoti (supažindinti su problema, įvardinti, kodėl tai problema, rasti sprendimo būdą ir sukurti laimingą pabaigą) turėjome penkis–šešis kadrus.

Eiga tokia pati – moodboard (spalvų ir veikėjų), sketch, done.

Turint omenyje, jog murmėjau apie Photoshopą ir labai laukiau šito projekto, viskas tapo tikru iššūkiu. Galbūt todėl, jog jis buvo man svarbus ir norėjosi tikrai gerai „pavaryt“.

Iliustracijos gimė naktį iki termino, kada jas turėjome baigti, ir gimė tik todėl, kad atsisėdus prie tuščio balto lapo nebeturėjau, kur dingti. Reikėjo arba padaryti, arba padaryti. Pasikartosiu – tikrai gerai, jog turėjome terminus, nes kūrybinės mūzos tikrai dažniau apleis, nei aplankys. Taip bent nutinka man.

Vykdant šį projektą, kitaip nei buvusiuose, negalėjome blaškytis. Vienas kadras diktuoja kitą, turi atsikartoti spalvos, vaizdai, reikia pastaruosius sukurti penkis skirtingus, sudarančius visumą.  

Savo užrašuose neberandu scenarijaus, bet viskas atrodė taip:  

Ir šiuo savo darbu aš didžiavausi. Taip baigėsi mūsų visi projektai. Žvelgiant atgal, tikrai yra dalykų, kuriuos keisčiau, žiūrėčiau galbūt kitomis akimis, bet tai yra normalu. Taip galima matyti įgūdžių augimą pasibaigus studijoms. Tačiau nė vienas projektas neatrodo baisus ar gėdingas. Aišku, paklauskit šito manęs po dešimt metų.

Pasibaigus projektams, paskutines paskaitas skyrėme žinioms ir klausimams.

Didžioji dalis mūsų grupės planavo freelancinti. Dėstytojos galėjom klausti visų klausimų – nuo individualios veiklos subtilybių iki kokių podcastų klausyti. Išėjom su bagažu rekomendacijų knygoms, podcastams, mokymosi platformoms. Išsinešėme tikrai daug naudingų dalykų, kurie itin pravertė darbo pradžioje. Tiesa pasakius, ir iki šiol praverčia bendraujant su klientais, darant  projektus, dirbant. Nuoširdžiai esu dėkinga nuostabiai dėstytojai Linai.

Antrasis modulis – Fotografija

Fotografijos turėjome vieną savaitę paskaitų – jos buvo keturios. Ar per jas išmoksite fotografuoti ir, turėdami geriausią fotoaparatą, tapsite pro? Tikriausiai, ne. Bet būna išimčių. Ar darbe, gavę užduotį sufotografuoti produktus, padarysite tai gerai? Taip.

Pasikartosiu – per studijas tikrai turėjome laisvę ieškoti savo balso ir tai daryti ten, kur galbūt aišku, jog jo nėra. Aš užaugau su dviem fotografais, sakykim, akį nufotografuoti „skaniai“ gal ir gavau su genais, bet tai niekada manęs taip ir nepatraukė. Todėl šios paskaitos labiau buvo skirtos akiračiui plėsti. Tik tikrai ne kiekvienam iš mūsų. Visi galėjome rinktis, kiek norime to pasiimti.

Paskaitos vyko taip:

Teorija ir praktika. Priešingai nei grafinio dizaino paskaitose, čia neturėjome projekto, kurį darysime ir pristatysime.

Per pirmąsias paskaitas susipažinome, kas yra fotoaparatas, ką su juo galime padaryti. Ir, kaip Tėve mūsų, sužinojome, o gal ir išmokome, kad ŠVIESA yra viskas. Teorija be praktikos – tik dalis žinių, todėl mokėmės patys. Studija buvo, įranga buvo, o ir modeliu tapti nereikėjo. Kadangi neturime galutinio projekto, tiesiog įkelsiu kelias akimirkas iš paskaitų.

Aš paskaitose buvau labiau modelis nei fotografas, bet įgytos žinios pravertė net darbui su savo pačios socialiniais tinklais. O tai yra geriausia komunikacijos priemonė ieškant projektų ateičiai.

Trečiasis modulis – Filmavimas, montavimas

Jei apie fotografiją sakiau: „Mmm, gal ne man“, tai apie filmavimą bendram suvokimui norėjau sužinoti. Tik prisiekiau – to nedarysiu jau tikrai. Todėl nespjaukit į balą –  ir filmavau, ir montavau, ir, pasirodo, iphono visiškai užtenka.  

Trečiasis modulis truko keturias savaites: teorija, projekto idėjos išsigryninimas, medžiagos kūrimas (filmavimai), mokymasis su programa, montavimas.

Nemeluosiu – mokytis teorijos nėra pati smagiausia dalis, bet suprasti, kas ir kaip, būtina. Kaip ir fotografijoje sužinai, kad šviesa yra raktas. Tačiau apie teoriją neišsiplėsiu – atvykę mokytis, viską sužinosite patys ir galėsite man paprieštarauti arba sutikti.

Mūsų idėja buvo nufilmuoti video su mini interviu. Tiesiog, kiekvienas atsako į tuos pačius klausimus. Tai labai gražiai atskleidė, kokie esame skirtingi, kaip matome pasaulį. Filmavome skirtingose lokacijose – institute, galerijoje ir lauke. Filmuoti teko visiems, dėstytojas šalia vis pakonsultuodavo ar pasiūlydavo idėją. Institute dirbome su mikrofonais ir apšvietimu. Jautėmės lyg tikroje laidoje. Dabar prisiminus, tikrai sukelia šypseną.

Po savaitę trukusių filmavimų, atėjo laikas montavimui. Nebuvau pirmūnė, todėl savo galutinį projektą pasilaikysiu sau.

Bet turiu kelias akimirkas iš filmavimų:  

Kaip aš radau save piešdama iliustracijas, taip keli mūsų grupės kolegos atrado save filmuodami ir montuodami.

Ketvirtasis modulis – Garsas

Garsas yra neatsiejama vaizdo įrašų ir animacijų dalis. Manau, patys puikiai įsivaizduojate, kaip stipriai ji gali paliesti žiūrovą. Surasti tinkamą garsą vaizdo įrašui man atrodo yra atskiras mokslas. Iki paskaitų nelabai žinojau, kuo skirias garso kokybė, kaip, apskritai, viskas vyksta. Dabar žinau.

Turėjome tik keturias paskaitas. Kaip ir su fotografija – ar tapsite po jų profesionalais? Tikriausiai, ne. Ar žinosite daugiau nei iki tol? Taip.

Visose paskaitose ir, apskritai, mokantis multimedijos, visuomet susiduriama su klausimu: kas yra legalu ir ne. Informacija, manau, nėra nauja, bet dėstytojai paaiškina, kaip viską daryti legaliai, kur ieškoti atsakymų. Kaip įkelti video su muzika, kad jis nebūtų paprasčiausiai užblokuotas. Per šias paskaitas galutinis projektas turėjo būti garsas mūsų video ir būsimai animacijai. O čia – akimirka iš paskaitų. Iki karantino jos buvo tikrai smagios, nes dažnai vykdavo ne tik institute.

Penktasis modulis – Animacija
(ir karantinas)

Animacija, iki susidūrimo su ja, man atrodė panaši į iliuzionistų triukus. Iš kepurės išlenda triušis, tik niekaip negali suprasti, kaip jis ten atsidūrė. Taip ir čia – nupieši iliustraciją, o ji kažkaip stebuklingai juda.

Animacijos modulis mums buvo paskutinis. Atrodė – išmoksime daryti frame by frame animacijas ir nieko daugiau. Taigi, apie viską nuo pradžių.

Pirmoji paskaita dar vyko institute. Pradžios savaitė, kaip ir įprasta, teorinė–įvadinė. Susipažinom su animacija, jos tipais, o pirmieji mūsų projektai turėjo būti pačių sukurti ir suanimuoti logotipai. Man pasisekė, nes taip ir gimė mano pačios logo (būnant grafikos dizaineriu, tai nėra jau ir taip svarbu).

Pažaidėm kelias paskaitas su „Adobe after effects“. Antroji išbandyta programa – „Blender“. Ji – labiau 3D modeliavimo. Ir, neilgai trukus, prasidėjo KARANTINAS.

Kadangi tokie dalykai atsitinka nedažnai, visiems reikėjo laiko prisitaikyti. Po kelių savaičių prasidėjo paskaitos, tik su nauju dėstytoju. Iš pradžių atrodė, kad online nieko tu neišmoksi, o ir dėstytojas kitas.

Dabar galiu pasakyti – po pirmos paskaitos ėmiau džiaugtis pasikeitusia situacija. Dėstytojas informacija pateikė struktūrizuotai, modulį išskirstė į projektus, įdėjo tikrai daug pastangų, kad kuo geriau išmoktume ir online.

Visą animacijos modulį mokėmės dirbti su „Adobe After Effects“. Prasidėjo pirmoji savaitė, pakartojome šiek tiek teorijos, susipažinome. Starto užduotis – šokinėjantis kamuolys, reikėjo apskritimą paversti judančiu objektu.

Kitą savaitę darėme žodžių animacijos projektą. Savo mėgstamą citatą ar įkvepiančią frazę reikėjo suanimuoti į mini filmuką.

Galiu pasakyti, kad tai – sudėtingiau nei atrodo. Pirmaisiais projektais prie dešimties sekundžių animacijos sėdi penkias valandas ir daugiau. Paskaitos vykdavo taip: pabaigoje apsitariame, ką turime padaryti iki rytojaus, kitą dieną paskaitos pradžioje aptariame kiekvieno darbą, naują teoriją ar naujo efekto naudojimą. Tada vėl rytojaus užduočių aptarimas. Savaitės bėgo kosminiu greičiu.

Antroji užduotis  – suanimuoti banerius iš pirmojo grafikos dizaino modulio. Kai dabar pasižiūriu į savo animaciją, ji atrodo gana juokinga, nes panaši į pirmoko darbą. Šiam moduliui man reikėjo daugiau laiko, jog viską suprasčiau. Animacijos pavykdavo, bet iki užbaigtumo visada trūkdavo smooth jausmo. Bet darbas po darbo, po keliasdešimt video žiūrėjimo, tie įgūdžiai ateina. Galvoje, atrodo, matydavai norimą animacijos vaizdą. Tik asmeniniai lūkesčiai buvo aukščiau tuo metu buvusių gebėjimų. Todėl mano patarimas – su laiku ateina įdirbis.

Prasidėjo trečiasis ir sudėtingiausias projektas  – veikėjo animacija.

Čia man buvo atsakyta, kaip toje kepurėje atsiranda triušis. Per visą mokymosi laiką nesu tiek praleidus prie kompiuterio, kiek per animaciją. Sėdi, darai, neišeina, bandai iš naujo. Karantinas irgi neprailgo namuose.

Šiam projektui lyg ir turėjome dvi ar tris savaites. Tačiau dėstytojui įvardinus terminus, atrodė neįmanoma išmokti per tiek laiko. Bet pavyko visiems. Žiūrint mūsų projektus, galiu pasakyti –man tai buvo stimulas eiti pirmyn ir mokytis daugiau.

Per paskaitas tik prireikė daugiau laiko „pagauti kampą“, kaip ta animacija veikia. Svarbiausia, reikia nebijoti klausti – tai sena kaip pasaulis tiesa: nėra durnų klausimų. Nors kartais atrodė nejauku, jog galbūt esi tas vienintelis iš grupės, kuriam neaišku. Bet ateini mokytis, o ne žinoti viską. Studijų laikas praeina daug greičiau nei atrodo ir siūlau visiems pasiimti iš to kiek įmanoma daugiau. Visų veikėjai vaikščiojo ir šokinėjo, visus projektus buvome pabaigę. Atėjo pasiruošimas egzaminams.

Baigiamieji egzaminai

Baigiamuosius egzaminus išskirčiau į dvi dalis – bandomasis ir tikrasis egzaminas.

Tikriausiai, labiau bijojau bandomojo, nes buvo nežinomybė, kas laukia, apėmė ir baimė. Egzaminą (tiek bandomąjį, tiek tikrąjį) sudaro dvi dalys – teorinė ir praktinė. Pirmoji yra 100 klausimų iš viso kurso, praktinė animacija, pagal duotą temą.

Absoliučiai visi panikavome labiau dėl šimto klausimų nei praktinės dalies, nes, atrodė, tikrai gi visko neatsimeni. Vartėm užrašus, vienas kitam siuntėm, kas ko turi daugiau. Ir atėjo lemtingoji diena.

Visi atsakėm į tą šimtą klausimų ir, manau, dar visai neblogai. Jei gerai pamenu, kiekvienas gavom virš aštuoniasdešimt procentų. Atėjo praktinė egzamino dalis, buvome suskirstyti į tris grupes. Kiekvienai – skirtinga animacija: vieniems – logotipai, kitiems – baneriai, tretiems – veikėjai.

Mano užduotis buvo suanimuoti banerį, pristatantį kelionių agentūros kryptis. Galiu pasakyti, kur padariau klaidą. Kažkodėl užduotį priėmiau kaip sudėtingesnę, nei ji iš tikrųjų buvo. Dauguma sukūrė „vieno kadro“ banerį, kuriame tiesiog atsiranda tekstas, įvardinantis kryptį, ir mygtukas. Tai viskas, ko reikia. Aš susirašiau visą scenarijų, kaip ranka pabaksnoja į žemėlapį, kaip pasikeičia vaizdai, kaip lėktuvas perskrodžia foną, pasirodo tos šalies nuotrauka su pavadinimu ir, galų gale, kelionių agentūros šūkis ir logo. Tačiau nereikia taip apsikrauti per bandomąjį.

Galiu pasakyti, jog labiausiai nuramino žinojimas, kad tai tik egzaminas. Viską praėjome ir viską išmokome. Dabar tik reikia ateiti ir dar kartą padaryti. Viskas.

Išaušo didžioji egzamino diena. Teorijai turėjome dvi valandas. Visi spėjome per vieną. Rezultatai buvo geresni nei bandomojo. Prasidėjus praktinei daliai, visi vėl buvo grupėse. Šį kartą gavau veikėjo animaciją. Mano tema buvo Velykinė žaislų parduotuvės animacija.  

Pirma mintis – triušiukai (gal ir ne šiaip sau). Taupydama laiką, nesėdėjau dvi valandas prie scenarijaus, pagalvojau, kad pirma idėja visada būna geriausia. Prie jos ir liksiu. Iliustratoriuje nupiešiau du triušiukus: vienas su riedlentę, kitas – šokinėja į orą. Egzamino laiko visiškai užteko darbui pabaigti.

Tiesa pasakius, buvau pirmoji pabaigusi. Žinojau, kad galiu tobulinti iki nukritimo, bet yra ir kita pusė – parodžiau, jog galiu piešti, moku iliustracija atgaivinti. Tik neparodžiau, kad moku uždėti garsą. Animacija tikrai buvo paprasta.

Lemiamas momentas – darbo gynimas. Buvo labai malonu vėl sutikti grafikos dizaino dėstytoją ir gintis darbą prieš pažįstamą veidą. Klausimų tikrai nepamenu, bet nėra ten ko bijoti. Štai taip išlaikiau visus egzaminus ir viskas baigėsi. Išėjau laiminga su devintuku.

Studijų apibendrinimas

Turbūt gali pasirodyti, kad tirštinu spalvas, bet be komplimentų šiam institutui ir visų pagyrų nieko naujo nepasakysiu. Dar kartą praeičiau visus UŽT kelius, susitaupyčiau iš naujo pinigus ir padaryčiau lygiai tą patį. Kaip žmogus, kuris išleido savo santaupas, galiu pasakyti vieną – tikrai verta.

Visi dėstytojai čia nuoširdžiai myli savo darbą ir dirba, nes nori. Čia nėra tų, kurie ketina „sukirsti“ ar dirba dvidešimt metų ir tiesiog nekenčia savo gyvenimo. Visiems dėstytojams, turint bet kokių klausimų, galima rašyti ir pasibaigus studijoms. Atskiras AČIŪ jiems ir BIT už tai.

Dabar kursų yra visur ir visokių, bet BIT ne šiaip sau vadinamas Institutu. Studijų programos yra nuoširdžiai paruoštos tam, kad mes, studentai, gautume viską. Savo ruožtu aš išėjau išpildžiusi svajonę ir dėl to liksiu tikrai dar ilgai dėkinga.

Nuostabūs dėstytojai, puikios programos. Patikėkite – pabaigę, naudosite praktiškai viską savo būsimuose darbuose: nesvarbu, ar freelanco, ar samdomo darbuotojo. Studijuojant, siūlau imti viską, bendrauti su bendrakursiais, dėstytojais, klausytis paskaitų ir daryti užduotis. Mes pabaigėme su geriausiais įgūdžiais, tvirtai stovintys. Buvom pasiruošę dirbti.

Turėkite savyje noro mokytis bei dirbti, o tada ateina viskas:  ir pirmieji užsakymai, ir pirmieji darbai.

Programavimu domėjausi kantriai, atkakliai bei nuoširdžiai mokiausi, kol ši sritis tapo pagrindiniu darbu. Perprasti programavimą pradžioje nebuvo lengva, tačiau vėliau įgytas žinias puikiai pritaikiau praktikoje. Dabar jau pusmetį dirbu jaunesniąja programuotoja tarptautinėje IT bendrovėje ir jaučiu atradusi savo tikrąjį kelią. Papasakosiu plačiau, kaip sekėsi juo žengti.

Esu Laura. Man – trisdešimt, turiu mylimą šeimą: sūnų ir vyrą. Gimiau Klaipėdoje, čia gyvenu iki šiol. Programavimą įsimylėjau dar besimokydama universitete. Užteko tik šiek tiek susipažinti su informatikos modulio įvadu ir aplankė nepaprastas jausmas, jog galiu kurti, programuoti aplikacijas, o kompiuteris tavęs klauso.

Visgi programavimo žinios po studijų universitete buvo tik teorinės, todėl nusprendžiau pasimokyti daugiau. Norėjau įgyti kažką apčiuopiamo, realaus.

To ėmiausi po savo motinystės atostogų. Iki pastarųjų dirbau finansų srityje, tačiau joms baigiantis nusprendžiau pakeisti darbą. Tada supratau – šeimos verslo veikla ne man, kad ir kiek tai turėtų privalumų. Tiesiog, tai ne man. Esu kūrybiškas žmogus, o finansai yra didžiausia kūrybos priešingybė. Skirtingai nuo programavimo. Nors su tuo nesusidūrusieji mano kitaip. Hear Me Out.

Stojamasis testas nėra sėkmės rodiklis

Tačiau pradėkim nuo pradžių. Buvau nemažai girdėjusi apie valstybės paramą norint keisti specialybę, tačiau ilgą laiką nedrįsau kreiptis. Savo aplinkoje susidurdavau su atkalbinėjamais: turiu išsilavinimą, šeimą, vaiką, esu brandaus amžiaus. Kam tau tas programavimas? Vėl pradėti mokytis būtų ne per daug egoistiška? Nope.

Norėjau nuomonę pakeisti, pradėjau domėtis darbo pasiūlymais. Tik vis labiau tapo aišku – turiu eiti programuoti. Tiesiog privalau!

Nusprendžiau mokytis ir pasirinkau Baltijos technologijų institutą. Mano akimis, BIT yra profesionaliausia mokykla. Stojau, bet stojamojo testo rezultato nesureikšminu. Svarbiausia – nuoširdus darbas ir vidinė motyvacija. To testai negali parodyti.

Finansavimas? Lengvai ir sklandžiai

Laimei, šeimos draugas puikiai žinojo BIT. Jis palaikė mano idėją ir paskatino studijuoti. Kartu, pakeitė ir artimųjų nuomonę. Užsiregistravau į Užimtumo tarnybą, tik ji paramos mokslams visai nežadėjo. Specialistai vis kalbėdavo: reikia palaukti, kada startuos įvairūs finansavimo projektai. Velniop.

Norėdama rezervuoti vietą, nusprendžiau užsiregistruoti į kursus anksčiau laiko. Nuolat sekiau informaciją, kada kursai startuos, pasirodys UŽT projektai. Galiausiai – pasisekė! Po pusmečio pradėjau finansuojamus mokslus, dar gavau ir stipendiją. Jackpot, ne kitaip.

Važiuojam!

Na, ką gi. Aš vėl studentė, studijų startas – JavaScript kursas. Prisimenu savo pirmąją mokslų dieną. Buvo keista grįžti į mokyklos suolą. Iš administracijos girdėjau – mokytis bus labai sunku. Tai kėlė šiek tiek nerimo, bet po kelių savaičių įsivažiavau. Pastebėjau, jog pirmoji studijų dalis, iš tiesų, visai lengva. Gytis Žaltauskas buvo pirmasis dėstytojas, grupės pamėgtas iš pat pradžių. Jo pozityvumas ir palaikymas kūrė ypatingą atmosferą. Grupė susidraugavo: turėjome bendrą chatą, bendravome, dalinomės emocijomis, istorijoms, memais.

Per kursą suprogramavome ir kelis žaidimus. Vieną jų kviečiu išbandyti ir jus. Pavadinau KIOSK. Jo idėja – galimybė uždirbti pinigus ir matyti skaičiuojamas statistikas. Žaidimas ypatingas tuo, jog pastarąjį kurdama sulaužiau įžadą prie mokslo darbų nesėsti savaitgaliais.

Pasakiau sau: laisvadieniai – tik poilsiui ir šeimai, todėl kiekvieną likusią savaitės dieną stengdavausi praleisti maksimaliai produktyviai. Tačiau dabar šypsodamasi galiu pasakyti – KIOSK, kurį anksčiau vadinau pinigų generatoriumi, buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai nusižengiau savo įsitikinimui. Išbandykit!

Savo ruožtu asmeniniame gyvenime nusistovėjo rutina. Ryte nuveždavau vaiką į darželį, o pati vykdavau į mokslus. BIT praleisdavau visą dieną.

Po pirmų dviejų mėnesių

Prasidėjo antroji studijų dalis – Objektinis programavimas. Paskaitos vyko auditorijoje. Dievinau šį studijų etapą. Pradėjome mokytis OOP, kode atsirado logikos ir tvarkos. Dėstytojas Gediminas Gricius – profesionalus ir inteligentiškas, paskaitą išdėstydavo tiksliai, aiškiai, koncentruotai. Vienas bendras užsiėmimas pranokdavo valandų valandas Youtube tutorial. Gediminas dėstė abi dalis – OOP ir PHP.

Trečioji studijų dalis – PHP programavimas. Čia susijungė frontendas ir backendas. Pradėjo rastis programavimo nuovoka. Visgi, PHP dalis sutapo su karantino pradžia. It‘s Corona time, bro.

Šis etapas buvo tikras iššūkis. Vaikų darželiai – uždaryti. Sūnaus mokslai vyko nuotoliniu būdu, darbų namuose – daugiau: turiu gaminti maistą, būti mama, žmona ir studentė vienu metu. Todėl labai džiaugiuosi, kad paskaitų video įrašus galėdavau pažiūrėti sau tinkamu laiku. Dėl to šiuo periodu teko prie kompiuterio pasėdėti ir iki vėlyvo vakaro. Griūva pažadai vakarus skirti tik poilsiui, oh well.

Laikas specializacijos kursui

Ir ketvirtajam mokslų etapui. Papildomas specializacijos kursas – .NET – vyko lygiagrečiai su PHP, o mes su kolegomis darėme praktinę užduotį – kraujo donorystės sistemą „Kraujo bankas“. Dėstytojas Julius Venskus – tikrai išskirtinis, pasiūlęs vykdyti realaus pasaulio projektą netgi su sprintais. Todėl jį darėme nuo pradžių: kartu su dėstytoju aprašėme reikalavimus, darbų ir pareigų planą. Vykdėme sprintus, turėjome scrum-masterį. Išbandėme jėgas dirbti komandoje, savarankiškai organizavomės online aptarimus. Bet paskutiniai mėnesiai buvo nelengvi. Mokytis 2 kursus vienu metu karantine su vaiku namuose? Patikėkit. Todėl esu dėkinga šeimai už palaikymą.

Baigiamasis egzaminas? Laiko jam pasiruošti buvo nedaug – vos 2 laisvos dienos. Tačiau studijų įdirbis pasiteisino. Džiaugiuosi, jog BIT mokiausi kryptingai ir sistemingai, turėjau konspektus, buvau atlikusi visus namų darbus. Todėl neteko studentiškai kalti paskutinę naktį. Pamenu, egzamino teorinę dalį sudarė daugybė klausimų, o laiko buvo nepakankamai. Visgi praktinė dalis pasirodė gana lengva. Mano akimis, geriausias rezultatas – žinios, kurių įgijau išties nemažai, o už šį apdovanojimą dar nuostabesnis – dabartinė darbo vieta! Savo pasiekiau.

Darbas? Džiaugsmas!

Prisimenu praėjusią vasarą. Gyvenimas tapo laisvesnis, pasibaigus karantino ribojimams susitikome su visa grupe paminėti šio smagaus gyvenimo etapo. Džiaugiuosi, jog sutikau nepaprastų žmonų – bendramokslių, dėstytojų. Visi – be galo skirtingi, visi – labai stiprios asmenybės, labai įdomūs pašnekovai. Esu be galo dėkinga BIT, jog mus suvedė.

Išsisprendė ir profesinis gyvenimas. Jau pusmetį dirbu jaunesniąja programuotoja tarptautinėje IT bendrovėje „Flinke Folk“, kurios specializacija – IT sprendimai viso pasaulio dujų bei naftos sektoriui. Kasdienes užduotis atlieku su .NET karkasu ir C# objektiškai orientuota programavimo kalba.

Vadovas manimi patikėjo iškart. Dirbu su puikia komanda. Kolegos – tikri profesionalai: palaikantys, supratingi ir draugiški.

Prisimindama, kokiais darbo rezultatais labiausiai didžiuojuosi, trumpai papasakosiu apie vieną pirmųjų projektų. Jį savarankiškai pradėjau vystyti tik atėjusi dirbti.Kūriau kompiuterinę aplikaciją, matuojančią vėjo greitį ir kryptį tam tikrame aukštyje. Pilotas, pastatęs teodolitą ant žemės, nuo jos į orą paleidžia pilną helio balionėlį ir su mano minėtu įrenginiu fiksuoja duomenis.Ši informacija keliauja į kompiuterį, atliekami skaičiavimai bei nustatoma skirtingame aukštyje esančio vėjo kryptis, greitis.Taip veikia programėlė, kuri iki šiol yra ir mano pirmasis darbo projektas, ir asmeninis pasididžiavimas.

Vietoje epilogo

Tikriausiai, nėra programuotojo, kuris mokėtų tik vieną kalbą. Kiekvieno startą vėliau rinka pakoreguoja, keisdama pradinius pasirinkimus. Todėl šioje srityje tenka nuolatos mokytis. Pati studijavau PHP, o dabar dirbu ir su kitomis kalbomis.

Tačiau niekada nenustojau mylėti programavimo. Nuėjau iššūkių, įkvėpimo, džiaugsmo ir atradimų kupiną kelią, tačiau mano kūrybinė kelionė tik prasideda. Įtikinau?