Indrė: Geriausia, ką galime sau padovanoti – išstumti save iš komforto zonos
Dar visai neseniai 28-erių Indrė Bubliauskaitė į darbą eidavo su didžiuliu „nenoriu“: klaipėdietei trūko iššūkių, darbas kėlė monotoniją. Šiuo metu programuotoja įmonėje „Ugas“ dirbanti Indrė džiaugiasi, kad ryžosi pakeisti savo gyvenimą ir įstojo mokytis Front End programavimo į Baltijos technologijų institutą. Žaisti pokerį mėgstanti mergina tikina, kad geriausia, ką galime sau padovanoti – tai „išstumti“ save iš komforto zonos.
Kaip Tavo gyvenimas atrodė prieš mokymus?
Prieš metus dar ėjau visiškai kitu profesiniu keliu. Kol vieną dieną nusprendžiau, kad nebenoriu švaistyti laiko ten, kur nematau ateities. Iš buvusio darbo pasiėmiau viską, ką jis man galėjo pasiūlyti. Tad „išlipau“ iš savo komforto zonos ir nukeliavau ten, kur, tiesą pasakius, niekad nemaniau, kad atsidursiu. Tiesiog sau pasakiau: „Indre, jei nepabandysi, nesužinosi“. Na ką gi, pabandžiau ir dėl savo sprendimo tikrai nesigailiu.
Kada pajutai, kad laikas kažką keisti?
Visų pirma, į darbą eidavau su didžiuliu „nenoriu“, dirbdama nuolatos jaučiausi nesavo vietoje. Taip pat jaučiau, kad galėčiau padaryti daug daugiau, trūko iššūkių. Visa ši jausmų paletė ir privedė prie sprendimo, pirmiausia, mesti darbą, o vėliau – priimti labai rimtą iššūkį – pradėti lankyti programavimo kursus. Tiesą pasakius, aplankė labai didelis palengvėjimas.
Kodėl pasirinkai būtent tokius kursus?
Pasirinkau Front End kursus, nes atsižvelgiant į mano patirtį (neturėjau jokių žinių, susijusių su programavimu) ir asmenines savybes, man jie pasirodė tinkamiausi. Šie kursai – tai puikus pagrindas tapti profesionaliu frontender‘iu, taip pat – tiesus kelias į kitas programavimo sritis. Neatmetu galimybės mokytis toliau.
Kaip sekėsi mokytis?
Mokslai pareikalavo daug laiko, pastangų, na ir, žinoma, nervų, bet aš nieko kito ir nesitikėjau. Džiaugiuosi, kad jie buvo pakankamai intensyvūs, nes, manau, tik taip galima kažko išmokti. Man pasisekė, kad kurso draugų grupė buvo nedidelė, todėl galėjom individualiai konsultuotis su dėstytoju. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kiek savęs įdėsi į tai, ką darai. Aš kursuose atidaviau labai daug savęs.
Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas po kursų?
Po kursų Baltijos technologijų institute man pasiūlė atlikti praktiką neseniai įsikūrusioje įmonėje. Vėliau gavau pasiūlymą likti ir toliau darbuotis šioje įmonėje. Tad galiu drąsiai sakyti, kad per pusę metų mano gyvenimas pasikeitė visiškai ir dėl to velniškai džiaugiuosi. Manau, bent kartas nuo karto reikia nepabijoti ir imtis veiksmų, kurie tave gali nuvesti į kokybiškesnį gyvenimą.
Kaip Tau patinka naujasis darbas?
Nors darbuojuosi dar neseniai, bet man jis labai patinka, nes kasdien tenka susidurti su naujais iššūkiais – tikrai kasdien, neperdedu. Manau, tik taip įmanoma tobulėti. Šita sritis neišsenkanti, joje aibės galimybių, rezultatą galima pamatyti iš karto. Man be galo smagu, kai matau savo gerėjančius įgūdžius ir jaučiu, kad man tai tikrai įdomu.
Mėgsti žaisti pokerį. Kaip manai, ar šis pomėgis padėjo lengviau tapti programuotoja? Kokių dar pomėgių turi?
Kiekvienas laisvalaikio užsiėmimas praturtina ir kuo jie įvairesni, tuo geriau. Žaidžiant pokerį yra lavinamas analitinis mąstymas, būtina apgalvoti kelis žingsnius į priekį, pasitelkti racionalumą, nuojautą. Panašių dalykų reikia ir programuojant. Kitas mano pomėgis – literatūra. Apie jos teigiamas savybes nesiplėsiu, bet prisipažįstu, kad esu visiškai priklausoma nuo knygų: nuo F. Dostojevskio iki M. Prusto. Muzika buvo ir yra svarbi mano gyvenimo sudedamoji dalis. Esu išranki ir labai reikli gerai muzikai, todėl renkuosi kokybišką Brit Rock, bliuzą ir kt. Paskutinė aistra – sportas, ypatingai futbolas. Kol kas tik stebiu varžybas, bet priklausau tai milijoninei armijai, kuri supranta, kuri sporto šaka yra numeris vienas 🙂
Ačiū už pokalbį!
