Teatro režisierė Kristina į studijas nėrė 100%: po mėnesio gavau Full Stack programuotojos darbą tarptautinėje kompanijoje

38-erių metų Kristina Grabnickienė kilusi iš Klaipėdos, gyvena Rumšiškėse, o dirba Vilniuje. Už spalvingą moters geografiją spalvingesnė tik jos karjera. Uostamiestyje studijavusi teatro režisūrą, Kristina įsidarbino reklamos agentūroje, vėliau ėmėsi vizažistės veiklos, kol, galiausiai, atsidūrė Baltijos technologijų institute.

Pasirinkusi web žiniatinklio studijas ir jas baigusi, jau po mėnesio matavosi programuotojos kėdę tarptautinėje vokiečių kompanijoje. Apie šeimą, IT bei mokslus institute su užsidegimu kalbanti moteris dabar siekia kitus įkvėpti drąsos: „Nebijokite pasirinkti tai, kas nauja“.
Mokykloje mėgai matematiką ir informatiką, tačiau įstojai į teatro režisūrą, o vėliau ėmeisi reklamos. Papasakok, prašau, daugiau apie šiuos skirtingus pasirinkimus.

Matematiką ir informatiką įsimylėjau, nes turėjau puikų mokytoją. Tačiau šių studijų pasirinkti negalvojau – atrodė per daug sudėtinga. Labiausiai sužavėjo režisūra Klaipėdoje, nes, galvojau, tai nežinoma, labai įdomi ir spalvinga profesija. Ir mano prognozės pasitvirtino – šios studijos buvo ne mokslas, o nemokomos pramogos.

Kol vieni graužė knygas, mes ėjome į teatrą, kol kiti mokėsi sustiprintos matematikos ar informatikos, mes šokome, dainavome ir gilinomės į kautynių meną. Tačiau po studijų reikėjo galvoti, kaip išgyventi – teatre atlyginimai pasirodė juokingi, darbo nebuvo. Išvykau į Vilnių, įsidarbinau reklamos agentūroje. Režisūros patirtis labai tiko projektų vadovo darbui: buvau organizuota, gebėjau įvairias sritis sujungti į vieną: muziką, spalvas, teatrą, aktorių, idėją.

Per 5 darbo metus žengiau tolyn. Tapau kūrybos vadove, video reklamų režisiere, tekstų rašytoja ir idėjų generatore. Deja, 2009 m. ištiko krizė, mūsiškė, kaip ir dauguma agentūrų, bankrutavo.

Tačiau rankų nenuleidai ir grįžai prie senos aistros – IT?

Moterims daryti karjerą lengva, kol nėra šeimos 🙂 Mano gyvenimo lūžis įvyko po santuokos. Vyras iš Rumšiškių, persikėliau ten. Kauno darbo rinkoje savęs neradau – už tą patį darbą siūlė dvigubai mažesnį atlyginimą ir dukart turėtos atsakomybės. Gimė vaikas, antras, ėmiausi vizažo studijų ir pradėjau dirbti vizažiste. Po vaikų auginimo atostogų žinojau – reikia normalaus darbo, pajamų, stažo.

Programavimas pasirodė perspektyvu, paskatino ir vyras, nes jam tai buvo hobis – kartu mokėmės, padėjo sukurti bei pačiai suprogramuoti mano vizažo paslaugų svetainę. Mačiau, kad žinios atneša naudos, svetainė buvo sėkminga, atsirado motyvacijos išmokti daugiau.

Ir noras tobulėti atvedė į BIT?

Taip, ėmiausi Full Stack (žiniatinklio programavimo) studijų. Pasirinkau ilgesnę, 6 mėnesių, programą. Neturėjau bazinių žinių, norėjau per tą laiką susidėti tvirtus pamatus. Ir man pavyko! Mokytis sekėsi puikiai, buvau ta pirmūnė, kuri sėdi pirmame suole, atlieka visas užduotis ir užduoda daug klausimų.

Žinojau, kodėl atėjau į BIT – kam man to reikia. Laikas buvo skirtas studijuoti, todėl išnaudojau jį 100 proc. Kartais netgi pakrutindavau dėstytojus, kad duotų daugiau darbų, išsireikalavome daugiau workshopų, daugiau praktinių užduočių. Prisiminimai patys maloniausi.

Po Instituto – šuolis: įsidarbinai tarptautinėje kompanijoje ir tai padarei super greitai. Koks buvo kelias?

Po studijų aktyviai vaikščiojau į WordPress, PHP programuotojų susitikimus. Ėjau į darbdavių seminarus, dalyvavau „Kauno startuolių 2018“ hakatone ir su komanda užėmėme prizinę 4 vietą. Buvau pasiruošusi darbo pokalbiams, žinojau, ko reikia kompanijoms, kokių žinių jos tikisi, kaip susidėlioti karjerą – pradėjau mažais žingsneliais.

Viskas baigėsi tuo, kad po mėnesio, kai baigiau studijas, įsidarbinau Full Stack programuotoja. Nors pradžia buvo sunki, turiu auksinius darbdavius, kurie leido mokytis, buvo kantrūs. Realiai, darbą pavadinčiau apmokama praktika. Mūsų kompanija – Vokietijos kapitalo HashtagES.

Esu prisidėjusi prie online parduotuvės ir buhalterinės apskaitos įrankių integravimo. Dirbu 5 mėnesius ir kasdien nesusiduriu su nesvarbiomis užduotimis – duoda rimtą projektą, klientą, reikia sukurti veikiantį produktą. Kiekvienas darbas unikalus, skirtingas – nuobodžiauti netenka.

Pakalbėkime apie suderinamumus. Esi režisierė, dirbi programuotoja. Augini vaikus, tačiau nemažą laiko dalį skiri karjerai. Kuri „profesija“ sudėtingesnė – mamos ar IT specialistės? Ir ar režisūrinis kūrybiškumas gelbėja programuojant?

Programavimas man – kūrybiškas darbas. Kartu tai technologijų išmanymas, tačiau reikia mokėti viską sujungti į bendrą visumą. Kurią programą pasirinkti, norint greičiau pasiekti norimą rezultatą? Sprendimo būdų daug: tavo valia rasti optimaliausią bei tiksliausią.

Parašyti kodą nėra sunku – daugiau laiko atima galvojimas, kokius duomenis ir iš kur paimti, kur juos padėti? Tačiau vaikų auginimas – didžiausias iššūkis. Mamos turi „darbdavį“ vaiką, kuris elgiasi visiškai neadekvačiai, tenka ieškoti išeičių iš beviltiškų, nežmogiškų ir nesuvokiamų situacijų. Kol kas tik neradau, kur šią gyvenimišką praktiką pritaikyti, nes tiek streso jokiame darbe dar nepatyriau 🙂

Pabaigai – tradicinis klausimas: ar savo sėkmės istoriją pavadintum įkvėpimu kitiems?

Svarstantiems rinktis programavimą Baltijos technologijų institute, patarčiau įvertinti – kiek pastangų įdėsite patys? Ar norėsite, kad jus mokytų, ar patys mokysitės papildomai? Užduotis vykdysite 100 proc. ar tik 45 proc.? Sėdėsite ir kritikuosite ar patys dalinsitės žiniomis? Būsite viską išmanantys ar žingeidūs? Požiūris į studijas lemia viską. Aš norėčiau įkvėpti žmonėms drąsos.

Nebijokite pasirinkti, kas nauja. Nebijokite prastai pasirodyti per darbo pokalbį. Megzkite naujas pažintis, dalyvaukite susitikimuose, konkursuose, renginiuose. Nemenkinkite savęs darbe, jei turite šiuo metu nedaug žinių. Turėkite drąsos!

Ačiū už pokalbį!