Multimedijos technologijų studijos: Augustės istorija
Kuomet rinkausi, kur eiti mokytis, institutai ir kursai nebuvo labai populiarūs. Norint ko išmokti, reikėjo keliauti į universitetą. Tačiau, atsižvelgus į visas asmenines finansines galimybes, aukštasis mokslas nebuvo išeitis.
Todėl visų atsakymų, kaip ir daugelis, ieškojau Google: „Grafikos dizaino kursai“, „Grafikos dizaino mokykla“ ir panašiai. Taip netyčia atsidūriau „Baltijos technologijų instituto“ (BIT) svetainėje, kurioje atlikau testą apie sau labiausiai tinkančią IT sritį. Kursai pasirodė per trumpi, bet multimedijos dizaino studijos skambėjo kaip nuostabus planas.
Instituto pasirinkimas – finansavimas
Perskaičiau visas studijų ir kursų programas, žmonių atsiliepimus, googlinau, kaip pasidaryti reikiamus „namų darbus“. Nežinau, kodėl, tačiau visą laiką jutau pasitikėjimą BIT.
Kaip žmogus, planuojantis į priekį, pirma, nusprendžiau paskambinti į BIT, pasikalbėti apie pačias studijas, finansavimą, studijų pradžią, aptarti kitus klausimus. Sulaukiau malonių atsakymų ir paaiškinimo, jog dėl finansavimo geriausiai viską žino Užimtumo tarnyba (UŽT). Todėl kitas skambutis buvo jiems. UŽT viską paaiškino labai trumpai ir paprastai – galime pasirašyti dvišalę sutartį, bet turite būti nedirbantis asmuo.
Taip iškilo dilema – mesti darbą ir eiti mokytis ar likti darbe bei toliau skaityti studijų programas. Galiausiai, apsisprendžiau. Išėjau iš darbo, užsiregistravau UŽT, tik, atvykus į susitikimą su konsultante, atsakymas buvo paprastas – taip, galite prašyti finansavimo mokslams, bet šiuo metu projektas yra nepatvirtintas, o kada tai įvyks, dar nežinoma. Galite laukti. Tai kantriai ir dariau.
Prabėgus daugiau nei pusmečiui, konsultantė paskambino, sakydama, jog projektą patvirtino, mano prašymas priimtas ir galiu eiti mokytis. Apėmė toks džiaugsmas, jog net nepaklausiau, kaip viskas vyksta, ar reikia ateiti kažką pasirašyti. BIT dirbantys žmonės buvo malonesni nei UŽT, todėl paskambinau jiems, tik per laukimo laiką mokymų data dar nusikėlė. Pirma mintis – reikės vėl laukti UŽT patvirtinimo. Taip ir buvo. Vėl skambinu į BIT: pasakė, yra vilties, kad susirinks žmonių ir data bus atkelta anksčiau.
Visgi UŽT tvarka pasikeitė ir aš į finansuojamą vietą pretenduoti negalėjau. Galvojau, viskas. Vėl skambinu į BIT, sužinau, jog galima už studijas mokėti dalimis. Tai buvo mano „auksinis bilietas“. Tuomet žinojau – padarysiu viską, bet aš vis tiek eisiu mokytis.
Pasiruošimas paskaitoms
Paskaitoms tereikėjo kompiuterio, kuris „palaikytų“ kelias programas vienu metu neišsijungdamas ir gerai veiktų.
Viskas vėl atsirėmė į pinigus. Nebėgau į parduotuvę pirkti naujausio nešiojamo kompiuterio, atitinkančio lūkesčius. Pasitariau su keliais fotografais ir sužinojau: man puikiai tinka senutėlis 2011 / 2012 metų „MacBook Pro“. Tiesiog – reiktų šiek tiek pasitobulinti jo vidų.
Skelbimuose tokį galėjai rasti už 200 eurų. Aš investavau apie 100 eurų ir su juo dirbu iki šiol. Žinoma, kompiuteris bus darbo įrankiu, uždirbančiu pinigus, todėl, jei yra galimybė, siūlyčiau į jį investuoti. Tačiau – ar verta pirkti planšetę ir pieštuką?
Prieš studijas – nemanau. Jau studijuojant grafikos dizainą siūlyčiau pabandyti, šiek tiek pasimokyti, nes vis dažniau darbo skelbimuose tai nėra reikalavimas, bet privalumas.
Taigi, kalbant apie technologijas, studijų pradžiai tereikia kompiuterio ir noro mokytis.
Savo ruožtu aš prieš pirmąją paskaitą iki nukritimo jaudinausi. Ne dėl žmonių ar dėstytojų, o dėl to, kad nieko nemokėjau. Net nežinojau, kuo skiriasi pikselis nuo vektoriaus.
Taip – grafikos dizainas buvo mano svajonė, apie kurią beveik nieko nežinojau.
Galvojau, kad visi ateis viską mokantys, viską žinantys, o aš būsiu viena žiopla ir pasimetusi su milijonu klausimų. Tačiau – taip nebuvo.
Pirmoji paskaita – Grafikos dizainas
Pirmoji paskaita ir pirmasis modulis buvo grafikos dizainas. Jį pradėjo dėstytoja Lina ir mes – devyni, tokie pat kaip aš nieko nežinantys, studentai.
Visi susipažinom ir mus suvedė vienas noras mokytis. Susirinkom iš skirtingų kampų: buvo ir krepšininkų, ir ekonomistų, ir grožio specialistų.
Kompanija – įvairi, o dėstytoja – labai supratinga ir labai maloni. Kursas trunka du mėnesius ir per šį laiką mokysimės teoriją, darysime praktines užduotis, dirbsime ir namuose, o, norėdami įtvirtini žinias, atliksime tris projektus:
— Logotipas, vizitinė ir blanknoto dizainas klientui
— Reklamos komunikacija (šūkis, plakatas, baneriai)
— Būsimos animacijos kadruotė
Prieš pradedant pirmąjį projektą, pradėjome mokytis nuo pačių paprasčiausių dalykų. Tada man ir buvo atsakyta į klausimą, kuo skiriasi pikselis nuo vektoriaus.
Pirmoji programa, su kuria mokėmės – „Adobe illustrator“.
Pirmasis projektas su iliustratoriumi – „Della pizza branding“
Dabar atrodo šiek tiek juokinga, nes tuomet maniau, jog įvaldyti visus įrankius, suprasti ir viską atsiminti reikės tikrai daug laiko. Pirmosios mūsų užduotys buvo atkartoti logotipus – paprastai sukurti žinomų prekių ženklų logo.
Mokėmės ir apie spalvas, šriftus, kaip juos derinti tarpusavyje ir ko vengti. Po truputį priėjome prie pirmojo projekto kūrimo.
Sužinojau, jog bet kokio projekto pradžia – moodboard. Išryškėjo kiekvieno stilius, lūkesčiai ir klausimai. Aptarus moodboard paskaitoje, kitas žingsnis – pirmieji logotipo bandymai.
Apsibrėžėme terminus: iki kitos savaitės pabaigos – pabaigtas logotipas. Tai moko disciplinos, kurios prireiks ateityje dirbant su klientais. Taip po kelių savaičių visi žiūrėjome į savo užbaigtus pirmuosius logotipus.
Kitas žingsnis – sukurti vizitines, meniu, blankus ir failus paruošti spaudai.
Po kelių savaičių ir konsultacijų projektas buvo baigtas. Nors iš pradžių, dėstytojai pasakius, jog šį darbą padarysime per keturias savaites, man, tokiai „žaliai“, tai atrodė neįmanoma. Tačiau pavyko ir, sakyčiau, net neblogai.
Kad mano žodžiai nebūtų iš piršto laužti, visus projektus vis dar laikau kompiuteryje ir noriu parodyti pirmąjį projektą.
Visą savo darbo eigą sudėjome į pristatymą ir kiekvienas aptarėme, kas gerai, o kas – ne. Tuomet – kitas etapas.
Antrasis projektas ir pažintis su „Adobe Photoshop“
Pasidalinsiu, ką mums sakė dėstytoja: „Photoshopo galimybės yra beribės. Net ir po 10 metų patirties randi, ką naujo galima išmokti, kaip naujai manipuliuoti žmonių akimis“.
Kalbant atvirai, nesu photoshopo fanė. Iliustratorius man – lyg senas, geras draugas, o photoshopas – kolega, su kuriuo turiu bendradarbiauti tik dėl darbo. Na, šis ryšys – kaip ir nieko, tik labiau priverstinis nei nuoširdus. Tačiau – tai visiškai individualu.
Antrasis projektas buvo reklamos komunikacija „Sportland“ žiemos kolekcijai. Reikėjo pristatyti plakatą, šūkį, banerius, kvietimą, programą ir juos paruošti spaudai.
Kiekviena grupė sugalvojo po skirtingą šūkį, mūsiškis – „Žiemok judesy“.
Išgirdęs tokį šūkį, įsivaizduoji banerį, kuriame ir matai tą judesį, o aš, tiesa pasakius, nenorėjau sukurti plakato, rodančio tai, ką girdi. Kartais geriausia yra apversti galvą ir pažiūrėti kitaip. Turint visišką laisvę, kartais eksperimentas atveda prie tiesesnio kelio, nei patogus ir saugus požiūris.
Gilindami savo projekto idėjas, mokėmės ir žaisti su naujais įrankiais, koreguoti nuotraukų spalvas (tai daugiau aptarsime fotografijos paskaitose). Taip pat, retušuoti, manipuliuoti keliomis nuotraukomis. Žodžiu, daryti viską, ko reikia.
Projekto eiga buvo labai panaši. Tiesa pasakius, labai panašiai dabar dirbu ir su klientais:
— Idėjos išsigryninimas
— Idėjų paieška internete
— Sketch
— Galutinis rezultatas
— Pristatymas
Užsiminiau, jog šūkis nebuvo mano koordinatės plakatui. Ten – nei žiemos, nei judesio. Pasirinkau modernesnį būdą, sukūriau dvi posterio versijas (vyriškąją ir moteriškąją). Bet tai tebuvo gairės, nes abejose panaudotos tik skirtingos spalvos. Mano kurso draugai tikrai daug ilgiau plušėjo su photoshopu. Vaizdavo pašokantį į orą žmogų iš pusnies ir ledo. Ko ten tik nebuvo. Mano versija – be sniego, pusnių. Tik minimalizmas ir modernizmas.
Baigus šį projektą, nelabai rūpėjo, ar jis kam patiks. Pati nuoširdžiai juo didžiavausi, džiaugiuosi, jog dėstytoja irgi galėjo matyti kitokį mano kampą. Niekas nei paskaitose, nei kursuose nebandė „įkišti“ į teisingus rėmus, liepti kurti tik tai, kas patiktų tavo klientui. Taip mokaisi pažinti savo balsą ir išmokti juo kalbėti.
Todėl antrasis projektas buvo savotiškas lūžis, suteikęs drąsos, o patirtis ir žinios pasirodė nepakeičiamos.
Paskutinis – trečiasis projektas
Paskutinis mūsų projektas buvo kadruotės būsimai animacijai. Iliustracijų piešimo laukiau nuo studijų pradžios. Dar iki pastarųjų į jas žiūrėdavau Pintereste, galvodavau, kaip žmonės tai nupiešia.
Pasirodo, paprasčiau nei maniau. Turbūt amžinai būsiu dėkinga BIT, nes po studijų tai ir tapo mano varikliu. Manau, trys projektai su keliomis programomis ir sutiekia skirtingas saviraiškos formas, galimybes atrasti, kas yra tavasis the thing. Juo po studijų man ir tapo iliustracijos.
Jei gerai pamenu, šits projektas buvo trumpesnis ir visiems jau lengvesnis. Grįžom prie pažįstamo Iliustratoriaus ir pradėjom idėjų generavimą.
Projekto mintis – sukurti animaciją apie socialinę ar globalinę problemą bei pasiūlyti jai sprendimus. Galėjome rinktis iš esamų temų arba sugalvoti savo. Todėl idėjos liejosi laisvai. Nuo išnykusio sniego dabartiniame amžiuje iki maisto švaistymo. Pastarąjį ir pasirinkau.
Savo idėjai išplėtoti (supažindinti su problema, įvardinti, kodėl tai problema, rasti sprendimo būdą ir sukurti laimingą pabaigą) turėjome penkis–šešis kadrus.
Eiga tokia pati – moodboard (spalvų ir veikėjų), sketch, done.
Turint omenyje, jog murmėjau apie Photoshopą ir labai laukiau šito projekto, viskas tapo tikru iššūkiu. Galbūt todėl, jog jis buvo man svarbus ir norėjosi tikrai gerai „pavaryt“.
Iliustracijos gimė naktį iki termino, kada jas turėjome baigti, ir gimė tik todėl, kad atsisėdus prie tuščio balto lapo nebeturėjau, kur dingti. Reikėjo arba padaryti, arba padaryti. Pasikartosiu – tikrai gerai, jog turėjome terminus, nes kūrybinės mūzos tikrai dažniau apleis, nei aplankys. Taip bent nutinka man.
Vykdant šį projektą, kitaip nei buvusiuose, negalėjome blaškytis. Vienas kadras diktuoja kitą, turi atsikartoti spalvos, vaizdai, reikia pastaruosius sukurti penkis skirtingus, sudarančius visumą.
Savo užrašuose neberandu scenarijaus, bet viskas atrodė taip:
Ir šiuo savo darbu aš didžiavausi. Taip baigėsi mūsų visi projektai. Žvelgiant atgal, tikrai yra dalykų, kuriuos keisčiau, žiūrėčiau galbūt kitomis akimis, bet tai yra normalu. Taip galima matyti įgūdžių augimą pasibaigus studijoms. Tačiau nė vienas projektas neatrodo baisus ar gėdingas. Aišku, paklauskit šito manęs po dešimt metų.
Pasibaigus projektams, paskutines paskaitas skyrėme žinioms ir klausimams.
Didžioji dalis mūsų grupės planavo freelancinti. Dėstytojos galėjom klausti visų klausimų – nuo individualios veiklos subtilybių iki kokių podcastų klausyti. Išėjom su bagažu rekomendacijų knygoms, podcastams, mokymosi platformoms. Išsinešėme tikrai daug naudingų dalykų, kurie itin pravertė darbo pradžioje. Tiesa pasakius, ir iki šiol praverčia bendraujant su klientais, darant projektus, dirbant. Nuoširdžiai esu dėkinga nuostabiai dėstytojai Linai.
Antrasis modulis – Fotografija
Fotografijos turėjome vieną savaitę paskaitų – jos buvo keturios. Ar per jas išmoksite fotografuoti ir, turėdami geriausią fotoaparatą, tapsite pro? Tikriausiai, ne. Bet būna išimčių. Ar darbe, gavę užduotį sufotografuoti produktus, padarysite tai gerai? Taip.
Pasikartosiu – per studijas tikrai turėjome laisvę ieškoti savo balso ir tai daryti ten, kur galbūt aišku, jog jo nėra. Aš užaugau su dviem fotografais, sakykim, akį nufotografuoti „skaniai“ gal ir gavau su genais, bet tai niekada manęs taip ir nepatraukė. Todėl šios paskaitos labiau buvo skirtos akiračiui plėsti. Tik tikrai ne kiekvienam iš mūsų. Visi galėjome rinktis, kiek norime to pasiimti.
Paskaitos vyko taip:
Teorija ir praktika. Priešingai nei grafinio dizaino paskaitose, čia neturėjome projekto, kurį darysime ir pristatysime.
Per pirmąsias paskaitas susipažinome, kas yra fotoaparatas, ką su juo galime padaryti. Ir, kaip Tėve mūsų, sužinojome, o gal ir išmokome, kad ŠVIESA yra viskas. Teorija be praktikos – tik dalis žinių, todėl mokėmės patys. Studija buvo, įranga buvo, o ir modeliu tapti nereikėjo. Kadangi neturime galutinio projekto, tiesiog įkelsiu kelias akimirkas iš paskaitų.
Aš paskaitose buvau labiau modelis nei fotografas, bet įgytos žinios pravertė net darbui su savo pačios socialiniais tinklais. O tai yra geriausia komunikacijos priemonė ieškant projektų ateičiai.
Trečiasis modulis – Filmavimas, montavimas
Jei apie fotografiją sakiau: „Mmm, gal ne man“, tai apie filmavimą bendram suvokimui norėjau sužinoti. Tik prisiekiau – to nedarysiu jau tikrai. Todėl nespjaukit į balą – ir filmavau, ir montavau, ir, pasirodo, iphono visiškai užtenka.
Trečiasis modulis truko keturias savaites: teorija, projekto idėjos išsigryninimas, medžiagos kūrimas (filmavimai), mokymasis su programa, montavimas.
Nemeluosiu – mokytis teorijos nėra pati smagiausia dalis, bet suprasti, kas ir kaip, būtina. Kaip ir fotografijoje sužinai, kad šviesa yra raktas. Tačiau apie teoriją neišsiplėsiu – atvykę mokytis, viską sužinosite patys ir galėsite man paprieštarauti arba sutikti.
Mūsų idėja buvo nufilmuoti video su mini interviu. Tiesiog, kiekvienas atsako į tuos pačius klausimus. Tai labai gražiai atskleidė, kokie esame skirtingi, kaip matome pasaulį. Filmavome skirtingose lokacijose – institute, galerijoje ir lauke. Filmuoti teko visiems, dėstytojas šalia vis pakonsultuodavo ar pasiūlydavo idėją. Institute dirbome su mikrofonais ir apšvietimu. Jautėmės lyg tikroje laidoje. Dabar prisiminus, tikrai sukelia šypseną.
Po savaitę trukusių filmavimų, atėjo laikas montavimui. Nebuvau pirmūnė, todėl savo galutinį projektą pasilaikysiu sau.
Bet turiu kelias akimirkas iš filmavimų:
Kaip aš radau save piešdama iliustracijas, taip keli mūsų grupės kolegos atrado save filmuodami ir montuodami.
Ketvirtasis modulis – Garsas
Garsas yra neatsiejama vaizdo įrašų ir animacijų dalis. Manau, patys puikiai įsivaizduojate, kaip stipriai ji gali paliesti žiūrovą. Surasti tinkamą garsą vaizdo įrašui man atrodo yra atskiras mokslas. Iki paskaitų nelabai žinojau, kuo skirias garso kokybė, kaip, apskritai, viskas vyksta. Dabar žinau.
Turėjome tik keturias paskaitas. Kaip ir su fotografija – ar tapsite po jų profesionalais? Tikriausiai, ne. Ar žinosite daugiau nei iki tol? Taip.
Visose paskaitose ir, apskritai, mokantis multimedijos, visuomet susiduriama su klausimu: kas yra legalu ir ne. Informacija, manau, nėra nauja, bet dėstytojai paaiškina, kaip viską daryti legaliai, kur ieškoti atsakymų. Kaip įkelti video su muzika, kad jis nebūtų paprasčiausiai užblokuotas. Per šias paskaitas galutinis projektas turėjo būti garsas mūsų video ir būsimai animacijai. O čia – akimirka iš paskaitų. Iki karantino jos buvo tikrai smagios, nes dažnai vykdavo ne tik institute.
Penktasis modulis – Animacija
(ir karantinas)
Animacija, iki susidūrimo su ja, man atrodė panaši į iliuzionistų triukus. Iš kepurės išlenda triušis, tik niekaip negali suprasti, kaip jis ten atsidūrė. Taip ir čia – nupieši iliustraciją, o ji kažkaip stebuklingai juda.
Animacijos modulis mums buvo paskutinis. Atrodė – išmoksime daryti frame by frame animacijas ir nieko daugiau. Taigi, apie viską nuo pradžių.
Pirmoji paskaita dar vyko institute. Pradžios savaitė, kaip ir įprasta, teorinė–įvadinė. Susipažinom su animacija, jos tipais, o pirmieji mūsų projektai turėjo būti pačių sukurti ir suanimuoti logotipai. Man pasisekė, nes taip ir gimė mano pačios logo (būnant grafikos dizaineriu, tai nėra jau ir taip svarbu).
Pažaidėm kelias paskaitas su „Adobe after effects“. Antroji išbandyta programa – „Blender“. Ji – labiau 3D modeliavimo. Ir, neilgai trukus, prasidėjo KARANTINAS.
Kadangi tokie dalykai atsitinka nedažnai, visiems reikėjo laiko prisitaikyti. Po kelių savaičių prasidėjo paskaitos, tik su nauju dėstytoju. Iš pradžių atrodė, kad online nieko tu neišmoksi, o ir dėstytojas kitas.
Dabar galiu pasakyti – po pirmos paskaitos ėmiau džiaugtis pasikeitusia situacija. Dėstytojas informacija pateikė struktūrizuotai, modulį išskirstė į projektus, įdėjo tikrai daug pastangų, kad kuo geriau išmoktume ir online.
Visą animacijos modulį mokėmės dirbti su „Adobe After Effects“. Prasidėjo pirmoji savaitė, pakartojome šiek tiek teorijos, susipažinome. Starto užduotis – šokinėjantis kamuolys, reikėjo apskritimą paversti judančiu objektu.
Kitą savaitę darėme žodžių animacijos projektą. Savo mėgstamą citatą ar įkvepiančią frazę reikėjo suanimuoti į mini filmuką.
Galiu pasakyti, kad tai – sudėtingiau nei atrodo. Pirmaisiais projektais prie dešimties sekundžių animacijos sėdi penkias valandas ir daugiau. Paskaitos vykdavo taip: pabaigoje apsitariame, ką turime padaryti iki rytojaus, kitą dieną paskaitos pradžioje aptariame kiekvieno darbą, naują teoriją ar naujo efekto naudojimą. Tada vėl rytojaus užduočių aptarimas. Savaitės bėgo kosminiu greičiu.
Antroji užduotis – suanimuoti banerius iš pirmojo grafikos dizaino modulio. Kai dabar pasižiūriu į savo animaciją, ji atrodo gana juokinga, nes panaši į pirmoko darbą. Šiam moduliui man reikėjo daugiau laiko, jog viską suprasčiau. Animacijos pavykdavo, bet iki užbaigtumo visada trūkdavo smooth jausmo. Bet darbas po darbo, po keliasdešimt video žiūrėjimo, tie įgūdžiai ateina. Galvoje, atrodo, matydavai norimą animacijos vaizdą. Tik asmeniniai lūkesčiai buvo aukščiau tuo metu buvusių gebėjimų. Todėl mano patarimas – su laiku ateina įdirbis.
Prasidėjo trečiasis ir sudėtingiausias projektas – veikėjo animacija.
Čia man buvo atsakyta, kaip toje kepurėje atsiranda triušis. Per visą mokymosi laiką nesu tiek praleidus prie kompiuterio, kiek per animaciją. Sėdi, darai, neišeina, bandai iš naujo. Karantinas irgi neprailgo namuose.
Šiam projektui lyg ir turėjome dvi ar tris savaites. Tačiau dėstytojui įvardinus terminus, atrodė neįmanoma išmokti per tiek laiko. Bet pavyko visiems. Žiūrint mūsų projektus, galiu pasakyti –man tai buvo stimulas eiti pirmyn ir mokytis daugiau.
Per paskaitas tik prireikė daugiau laiko „pagauti kampą“, kaip ta animacija veikia. Svarbiausia, reikia nebijoti klausti – tai sena kaip pasaulis tiesa: nėra durnų klausimų. Nors kartais atrodė nejauku, jog galbūt esi tas vienintelis iš grupės, kuriam neaišku. Bet ateini mokytis, o ne žinoti viską. Studijų laikas praeina daug greičiau nei atrodo ir siūlau visiems pasiimti iš to kiek įmanoma daugiau. Visų veikėjai vaikščiojo ir šokinėjo, visus projektus buvome pabaigę. Atėjo pasiruošimas egzaminams.
Baigiamieji egzaminai
Baigiamuosius egzaminus išskirčiau į dvi dalis – bandomasis ir tikrasis egzaminas.
Tikriausiai, labiau bijojau bandomojo, nes buvo nežinomybė, kas laukia, apėmė ir baimė. Egzaminą (tiek bandomąjį, tiek tikrąjį) sudaro dvi dalys – teorinė ir praktinė. Pirmoji yra 100 klausimų iš viso kurso, praktinė animacija, pagal duotą temą.
Absoliučiai visi panikavome labiau dėl šimto klausimų nei praktinės dalies, nes, atrodė, tikrai gi visko neatsimeni. Vartėm užrašus, vienas kitam siuntėm, kas ko turi daugiau. Ir atėjo lemtingoji diena.
Visi atsakėm į tą šimtą klausimų ir, manau, dar visai neblogai. Jei gerai pamenu, kiekvienas gavom virš aštuoniasdešimt procentų. Atėjo praktinė egzamino dalis, buvome suskirstyti į tris grupes. Kiekvienai – skirtinga animacija: vieniems – logotipai, kitiems – baneriai, tretiems – veikėjai.
Mano užduotis buvo suanimuoti banerį, pristatantį kelionių agentūros kryptis. Galiu pasakyti, kur padariau klaidą. Kažkodėl užduotį priėmiau kaip sudėtingesnę, nei ji iš tikrųjų buvo. Dauguma sukūrė „vieno kadro“ banerį, kuriame tiesiog atsiranda tekstas, įvardinantis kryptį, ir mygtukas. Tai viskas, ko reikia. Aš susirašiau visą scenarijų, kaip ranka pabaksnoja į žemėlapį, kaip pasikeičia vaizdai, kaip lėktuvas perskrodžia foną, pasirodo tos šalies nuotrauka su pavadinimu ir, galų gale, kelionių agentūros šūkis ir logo. Tačiau nereikia taip apsikrauti per bandomąjį.
Galiu pasakyti, jog labiausiai nuramino žinojimas, kad tai tik egzaminas. Viską praėjome ir viską išmokome. Dabar tik reikia ateiti ir dar kartą padaryti. Viskas.
Išaušo didžioji egzamino diena. Teorijai turėjome dvi valandas. Visi spėjome per vieną. Rezultatai buvo geresni nei bandomojo. Prasidėjus praktinei daliai, visi vėl buvo grupėse. Šį kartą gavau veikėjo animaciją. Mano tema buvo Velykinė žaislų parduotuvės animacija.
Pirma mintis – triušiukai (gal ir ne šiaip sau). Taupydama laiką, nesėdėjau dvi valandas prie scenarijaus, pagalvojau, kad pirma idėja visada būna geriausia. Prie jos ir liksiu. Iliustratoriuje nupiešiau du triušiukus: vienas su riedlentę, kitas – šokinėja į orą. Egzamino laiko visiškai užteko darbui pabaigti.
Tiesa pasakius, buvau pirmoji pabaigusi. Žinojau, kad galiu tobulinti iki nukritimo, bet yra ir kita pusė – parodžiau, jog galiu piešti, moku iliustracija atgaivinti. Tik neparodžiau, kad moku uždėti garsą. Animacija tikrai buvo paprasta.
Lemiamas momentas – darbo gynimas. Buvo labai malonu vėl sutikti grafikos dizaino dėstytoją ir gintis darbą prieš pažįstamą veidą. Klausimų tikrai nepamenu, bet nėra ten ko bijoti. Štai taip išlaikiau visus egzaminus ir viskas baigėsi. Išėjau laiminga su devintuku.
Studijų apibendrinimas
Turbūt gali pasirodyti, kad tirštinu spalvas, bet be komplimentų šiam institutui ir visų pagyrų nieko naujo nepasakysiu. Dar kartą praeičiau visus UŽT kelius, susitaupyčiau iš naujo pinigus ir padaryčiau lygiai tą patį. Kaip žmogus, kuris išleido savo santaupas, galiu pasakyti vieną – tikrai verta.
Visi dėstytojai čia nuoširdžiai myli savo darbą ir dirba, nes nori. Čia nėra tų, kurie ketina „sukirsti“ ar dirba dvidešimt metų ir tiesiog nekenčia savo gyvenimo. Visiems dėstytojams, turint bet kokių klausimų, galima rašyti ir pasibaigus studijoms. Atskiras AČIŪ jiems ir BIT už tai.
Dabar kursų yra visur ir visokių, bet BIT ne šiaip sau vadinamas Institutu. Studijų programos yra nuoširdžiai paruoštos tam, kad mes, studentai, gautume viską. Savo ruožtu aš išėjau išpildžiusi svajonę ir dėl to liksiu tikrai dar ilgai dėkinga.
Nuostabūs dėstytojai, puikios programos. Patikėkite – pabaigę, naudosite praktiškai viską savo būsimuose darbuose: nesvarbu, ar freelanco, ar samdomo darbuotojo. Studijuojant, siūlau imti viską, bendrauti su bendrakursiais, dėstytojais, klausytis paskaitų ir daryti užduotis. Mes pabaigėme su geriausiais įgūdžiais, tvirtai stovintys. Buvom pasiruošę dirbti.
Turėkite savyje noro mokytis bei dirbti, o tada ateina viskas: ir pirmieji užsakymai, ir pirmieji darbai.
